Veidrody save pamačiusi, Beždžionė
Bakst iš tyko Lokiui į pašonę:
„Pažiūrėk, – ji sako: – mielas pone,
Kas per baidyklė ši?
Kaip ji kraipos? Kaip ji vaipos!
Būčiau aš seniai nuleipus,
Jei nors kiek į ją aš būčiau panaši!
O jei tiesą pasakyčiau,
Tai yra ir tarp manų sesyčių
Kokios penkios, o gal šešios
Į šią giltinę panašios, –
Aš tuoj pirštais jas čia suskaityčiau.” –
„Kam čia skaičiai ir tas vargas pirštam,
Būt geriau, kad į save pažvelgti nepamirštum”, –
Jai Lokys atsakė patylėjęs,
Bet jo patarimas nudulkėjo vėjais.