Toli toli pasaulio krašte, didžiulėje uoloje gyveno keturi broliai vėjai.Vyriausias vardu Šiaurys–
šalta kaip ledo kristalas širdimi, piktas ir rūstus.Jaunesnis–Rudeninis.Greitai užsiplieskiantis,kiaurai geliantis greitas ir stiprus.Trečiasis brolelis–Pietinis.Raudonskruostis, papūstžandis, kartais linksmas,kartais mieguistas, labai geros širdies ir be galo mylėjo pasaulį.Pats jauniausias brolis buvo vardu Pavasarinis.Linksmas, išdykęs, laibai mėgstantis saulutės šilumą. Broliai vėjai mėgo skrajoti po pasaulį ir visada ginčydavosi, kuris pirmas pradės savo kelionę.Galiausiai nutarė traukti burtus.Ir kaip visuomet, į kelionę po pasaulį, pirmasis ištraukė burtus Pavasarinis.Linksmas jaunėlis jau norėjo išlėkti, bet jį sustabdė Pietinis:
–Broleli,tik tu neužsibūk per ilgai.Aš taip pat pasiilgau pasaulio,skaisčios ir šiltos saulutės…
–Nesijaudink, broli. Išbūsiu tiek, kiek man priklauso, o tavo laiką tau atiduosiu–nusijuokė Pavasarinis.
Ir išlėkė švilpaudamas, smagus.Apsuko ratą apie savo uolą, šoktelėjo aukštyn į dangų, mirktelėjo saulutei, ir lėtai, apsidairydamas pasileido į savo didžiąją kelionę.Taip ,šauniai buvo pasidarbavęs Žiemys–Visa žeme buvo šalčio sukaustyta, upės ir ežerai ledu surakinti, o medžiai stovėjo nuogi ir liūdni…Pavasarinis su gailesčiu žvelgė į visa tai –gaila jam buvo sušalusio pasaulio.Ir staiga uždainavo savo jaunatvišką dainelę, savo kvapu stengėsi atgaivinti pasaulį, išvaduoti nuo šalčio.Sučiurleno upeliukas, suraibuliavo ežeras–jų jau nebekaustė šaltasis ledas.O Pavasarinis nepralėkė pro šalį nepalietęs nė vieno žemės grumstelio, nė vieno akmenėlio–vis stengėsi atšildyti, ištirpdyti ledus, sukausčiusius visą gamtą. Glostė kiekvieno medelio kamieną, nardė tarp liaunų šakelių, vis dainuodamas savo linksmą dainelę.Saulutė šypsodamasi stebėjo jaunėlį brolelį ir norėdama jam padėti, pasiuntė į žemę savo mažuosius vaikelius–spindulėlius.Sujudo medeliai, sulingavo šakelės–šilta pasidarė jiems ir gera. Iš žemės grumstelių emė stiebtis gležni želmenėliai ir nustebę klausėsi nuostabios Pavasarinio dainelės.O jaunėlis jau skriejo tolyn palenktyniaudamas su upeliu,tai pagainiodamas baltus debesėlius, žaisdamas su šiltais saulutės spinduliais,ar pamėgžiodamas paukštelius, kurie linksmai čyreno, sveikindami pavasarį.Ilgai skrajojo Pavasarinis,ir kur tik jis praskriejo, visur atgijo gamta, žemė dengėsi žaliu kilimu,medeliai puošėsi savo lapelių apdaru ir linksmai pragysdavo paukšteliai.
Pagaliau atskriejo į seną didžiulį sodą visai kitame pasaulio krašte. Ir nustebęs sustojo…Čia medžiai niūrūs ir pikti, stovėjo nuleidę žemyn savo šakeles–plikas, be jokio apdarėlio, be jokio pumpurėlio.Žiūrėjo Pavasarinis į nykų sodą ir jam pagailo sušalusių medžių.Ir kad pradės vėjelis siausti–pašokęs įsisuko į medžių šakas,nusliuogė kamienu ir vėl pakilo aukštai, į pačią medžių viršūnę. Saulutės spindulėliai neatsiliko nuo jo–šildė medžių šakeles, savo šiluma apgaubė visą senąjį sodą.O Pavasarinis vis traukė savo linksmą jaunatvišką dainelę apie nuostabią šiltą saulutę, apie džiaugsmą ir laimę.Atgijo sodas. Sujudo sukruto medžiai, o sodo karalienė Kriaušė, iki tol nepatikliai žiūrėjusi į Pavasarinį, ir ta smagiai sulingavo šakomis.Obelys ir slyvos, pažvelgę į savo karalienę, iš pradžių susidrovėję, paskui jau ir drąsiai ėmė linguoti, pritardamos Pavasariniui.Sujudo visa, kas gyva.Medžių pumpurėliai, prieš tai pasislėpę savo nameliuose, pradėjo judėti, muistytis,stengėsi iškišti savo galvelės ir pažvelgti, kas gi čia taip linksminasi.O Pavasarinis šoko savo šokį, kviesdamas, linksmindamas, viliodamas.Taip atsidūrė pačiame sodo pakraštyje… Iš nuostabos sustingo… Pačiame kampe, pačioje atokiausioje vietoje, liūdnai nuleidusi šakas, stovėjo grakšti Vyšnaitė. Nuo jos plonų šakelių tarsi ašarėlės krito perlinė rasa.Tyliai prisiartino prie jos jaunėlis – gaila jam pasidarė vargšės, sušalusios Vyšnaitės. Glustelėjo prie liekno kamieno ir savo kvėpavimu pradėjo šildyti Vyšnaitę.
– Saulyte, padėk man. Tegu tavo vaikeliai spindulėliai apgaubia ją savo šiluma, – prašė Pavasarinis. Ir spindulėliai, paklusę prašymams, šildė Vyšnaitės šakeles, šildė žemelę, vis dar drebančią nuo šalčio. O ir pats nesiliaudamas glostė Vyšnaitės kamieną, šildė ją savo pavasariniu kvėpavimu ir nesiliaudamas traukė savo dainelę. Suvirpėjo, sujudo Vyšnaitė, pakėlė aukštyn savo nusvyrusias šakeles, paskui, tarsi susigėdusi, vėl uždengė jomis savo kamieną. Atšilo Vyšnaitės širdutė, sujudino ji savo šakeles… Pavasarinis pūstelėjo dar stipriau ir nupūtė liūdesio likučius nuo medelio.
Sodo medžiai susidomėję stebėjo juos, pritardami Pavasariniui mojo šakomis. Vyšnaitės pumpurėliai, neapsikentę savo tamsiuose nameliuose, iškišo savo gležnas galveles, pažvelgė aukštyn ir nustebo – juos sveikino saulutė, šilta, švelni meili. Medžių lapeliai atsiliepė į saulutės kvietimą ir nedrąsiai pradėjo pradėjo lįsti iš savo namelių. Vyšnaitė laiminga lingavo šakelėmis. O Pavasarinis nesitraukė nuo jos – glostė kamieną, nardė tarp liaunų šakelių ir vis dainavo savo dainelę. Suprato medžiai – pamilo jaunėlis Vyšnaitę.
– Pasipuošk nuotakos rūbais… – prašė Pavasarinis.
– Taip, taip, pasipuošk, pasipuošk… – šnabždėjo medžiai.
– …puošk… puošk… – kartojo aidas.
Ir Vyšnaitė pradėjo puoštis. Maži pumpurėliai virto nuostabiais baltais žiedais. Jie dengė šakeles, puošė medelį baltu nuotakos rūbu. Vyšnaitė sužydėjo. Medžiai, saulutė ir balti debesėliai sustingę žavėjosi baltu Vyšnaitės apdaru, o Pavasarinis švelniai glostė jos šakeles. Apsidarė medžiai, susigėdo, kad jie tokie niūrūs ir pilki. Ir kad ims puoštis – dengė savo šakas žaliais lapeliais, o kai kurie ir baltais ar rausvais žiedais pasipuošė. Atgijo sodas, suošė – medžiai lingavo šakomis, šnabždėjosi, džiaugėsi šiluma. Pavasarinis glostė tai vieno, tai kito medžio kamieną, smagiai suposi jų šakose ir, kur buvęs, kur nebuvęs vėl sugrįždavo pas Vyšnaitę ir švelniai prisilietęs prie balto nuotakos rūbo, džiaugėsi savo nuotakos grožiu. Vyšnaitė atsakydama sumojuodavo šakelėmis, ištiesdavo jas, tarsi norėdama apglėbti Pavasarinį. Paskui žaismingai suošdavo, paskleisdama gaivų kvapą, džiaugdamasi saulutės ir Pavasarinio šiluma.
Bežaisdamas, besilinksmindamas, nepajuto Pavasarinis, kad baigėsi jo laikas. Nekantrus Pietinis atskriejo į sodą:
– Na, broleli, užsimiršai. Lėk pailsėti, leisk dabar man po pasaulį paskrajoti.
Labai nenoriai paliko sodą Pavasarinis. Nuliūdo ir Vyšnaitė.
– Aš sugrįšiu, būtinai sugrįšiu, – žadėjo Pavasarinis. Vyšnaitė tikėjo ir pati pažadėjo, kad lauks jo sugrįžtant.
Likęs Pietinis pasidairė po sodą, panardė tarp medžių šakų, pasigrožėjo Vyšnaite ir lengvai nusileidęs ant žemės, atsigulė atokvėpio.Taip visą savo laiką, Pietinis paskrajodavo po pasaulį, sugrįždavo į seną sodą, tingiai pasisupdavo medžių šakose ir vėl guldavo atokvėpio. O kartais, pajutęs jėgų antplūdį, stipriai sujudindavo medžių šakas, jau paskendusias savo žaliam apdare. Matė Pietinis, kaip Vyšnaitė iš ilgesio nusimetė savo nuotakos rūbą, stebėjo, kaip jos šakelės puošėsi raudonomis uogelėmis – ašarėlėmis. Verkė Vyšnaitė ir labai ilgėjosi savo numylėto Pavasarinio…
Štai ir baigėsi Pietinio laikas. Pagaliau sodą aplankė ir Rudeninis – piktas, smarkus, atsinešęs su savim lietų ir šaltą rūką. Nepatiko jam žalia medžių spalva. Nudraskė lapus, purtė šakas, tarsi norėjo atplėšti jas nuo kamieno. O kartais nurimęs dažė sau patinkančia spalva likusius ant šakų lapus ar meiliai plepėdavo su saulyte, išlindusia pažiūrėti, ką veikia Rudeninis. Dažnai susimąstęs stebėdavo nuliūdusią apsiašarojusią Vyšnaitę, kuri vis dar ilgėjosi ir laukė Pavasarinio. Tik dabar jos šakeles puošė ne nuostabus nuotakos rūbas, o tik keli gelsvai rudi lapeliai. Gaila buvo Rudeniniui Vyšnaitės, bet jau nieko pakeisti jis negalėjo. Paskutinis, po pasaulį pasižvalgyti, išlėkė Šiaurinis.Smarkiai darbavosi vyriausias brolelis–kur tik papūtė, ledas surakino upes ir ežerus, kur ranka mostelėjo – kilo didžiulės pūgos , paukšteliai išsigandę nutilo , o medžiai susigūžė nuo šalčio. Tik meškutis Lepeškutis ramiai sau miegojo žiemos miegu – įsirausęs į sniego veputinį jis visiškai nejautė šalčio.O Šiaurinis vis darbavosi – pamatęs kur juoduojančią žemelę, tuoj saujomis bėrė sniegą – labai jau mėgo baltą spalvą. Taip beskrajodamas , be atvangos klodamas žemelę baltu patalu , užklydo Šiaurinis į senąjį sodą .Apsidairė. Medžiai stovėjo liūdni , sušalę , plikomis šakomis .Ir Vyšnaitė, jau visai be apdaro, savo liaunomis šakelėmis stengėsi apglėbti savo kamieną , kad nors truputį apšiltų.Nebuvo likę ant jos šakelių nei raudonų uogelių – ašarėlių , nei palaikių rudai gelsvų lapelių…
–Tai štai kokia tu, mūsų jaunėlio nuotaka –sudundeno Šiaurinis ir nužvelgė Vyšnaitę.
Vyšnaitė susigėdusi sulingavo ,sujudino šakeles , nuo kurių pabiro perlinė rasa – sušalusios ašarėlės .
Pagailo Šiauriniui medelio.Kad ir koks jis rūstus buvo, tačiau širdutės gilumoje ruseno gerumo ir gailesčio kibirkštėlė.Mostelėjo ranka vyriausias brolelis ,pabėrė daug daug snaigių , kurios apklojo Vyšnaitės šakeles balta šilta sniego skara. Nepagailėjo balto apkloto Šiaurinis ir netrukus visi sodo medžiai buvo papuošti baltai baltai. Jau taip labai nebijodami šalčio , šiltai apkloti , medžiai stovėjo tylūs ir susimąstę. Tik viena Vyšnaitė nuliūdusi skundėsi medžiams, kaip jai nejauku , kaip liūdna ir ilgu be Pavasarinio .
Taip prabėgo žiema . Šiaurinis paliko senąjį sodą ir iškeliavo namo ilsėtis . Vyšnaitė ir sodo medžiai ilgėjosi Pavasarinio…
Ir štai , vieną dieną, susijaudinusi Vyšnaitė sujudo – sukrutėjo jos šakelės, suošė – išgirdo ji iš toli atskriejančią Pavasarinio dainą . Apsidairė ir susigėdo – na kaip gi ji tokia negraži ,sušalusi ir pilka pasitiks Pavasarinį. Ir vėl apsiverkė –vėl nuo jos šakelių ėmė kristi perlinė rasa. Medžiai ramino ją , guodė ir tuo pačiu ruošėsi sutikti Pavasarinį. Pumpurėliai krutėjo savo žiemos nameliuose – ir jie ruošėsi virsti žaliais gležnais lapeliais , puošti medžių šakeles . Sučyreno paukšteliai ,sujudo maži žemės grumsteliai – visa kas gyva ruošėsi sutikti Pavasarinį . O jaunėlis skubėjo į sodą –labai pasiilgęs buvo savo nuotakos, gražuolės Vyšnaitės. Pamatęs ją tokią liūdna, sušalusią puolė Pavasarinis prie jos ir švelniai glostydamas stengėsi sušildyti .
– Saulyte, na kurgi tu? Padėk man , pasirodyk – kvietėsi pagalbon saulutę Pavasarinis.
Ir saulutė pasiuntė žemėn savo vaikelius – spindulėlius. Tai kad sujudo medžiai – ant jų šakelių jau kur ne kur matėsi žalios lapelių galvytės , ir jų vis daugėjo ir daugėjo .Netrukus sodo gyventojai jau džiaugėsi puošniu savo apdaru. O Pavasarinis vis nesitraukė nuo Vyšnaitės, glostė jos atšilusį kamieną, žaidė liaunomis šakelėmis.
–Pasipuošk nuotakos rūbais…– ėmė prašyti Pavasarinis.
–Pasipuošk, pasipuošk…. – pritarė jam medžiai.
–…puošk…puošk … – atkartojo aidas.
Ilgai galvojo Vyšnaitė, bet Pavasarinis vis prašė ir prašė. Žinojo Vyšnaitė, kad Pavasarinio laikas baigsis ir jai vėl teks liūdėti , vėl ji pravirks raudonomis uogelėmis –ašarėlėmis. Bet Pavasarinis vis ramino ją pažadėjęs, kad niekada jos nepamirš , kad amžinai ji bus jo nuotaka ,kad kiekvieną kartą , atėjus jo laikui , atlėks į sodą ir bus šalia jos.
Patikėjo Vyšnaitė ir taip pat pažadėjo, kad visada lauks jo. Ir pakėlusi savo šakeles , dėjosi nuometą, puošėsi baltais, kvepiančiais žiedais. Ir vis ošė švelnią meilės dainą , skirtą Pavasariniui.
Džiaugėsi sodas –žydintis, žalias. Linkėjo Vyšnaitei ir Pavasariniui daug daug laimės .Sodo karalienė Kriaušė net apsiverkė iš džiaugsmo – ji taip nuoširdžiai džiaugėsi Vyšnaitės laime , kad net susigraudino.
O pačiam pakraštyje ,išdidžiai pakėlusi šakeles, nuotakos rūbu pasipuošusi , stovėjo laiminga Vyšnaitė…
Ir taip kiekvieną kartą, sulaukusi savo numylėto Pavasarinio , Vyšnaitė puošėsi baltu nuotakos rūbu, džiugindama senąjį sodą , savo numylėtąjį Pavasarinį ir kviesdama visą pasaulį džiaugtis pavasariu…
