Gyveno kadaise asilas ir, kaip kad visi asilai, tarėsi, jog gudresnio už jj nesą pasaulyje.
Kartą užėjo asilas į sodą. Žiūri: kabo ant aukštų obelų nedideli raudonpusiai obuoliai, o greta, moliūgų lauke, ant laibučių vytelių noksta didžiuliai moliūgai.
Dirstelėjo asilas dar kartą į obuolius viršum savo galvos, paskui į moliūgus sau po kojomis ir iš apmaudo net ausimis pakarpė:
– Kaip kvailai, – sako, – viskas pasaulyje sutaisyta! Jeigu duotų man, asilui išminčiui valią, aš viską saviškai pertvarkyčiau!
Nugirdo tuos žodžius žvirblis, tupįs netoliese ant šakos, ir paklausė:
– O sakykite, gerbiamiausias, kas gi jums taip nepatiko?
– Argi tu pats nepastebi? – atkirto jam asilas. – Štai žiūrėk-ant tokio didžiulio medžio kabo obuoliukai vaiko kumščio didumo, o antai moliūgai, didesni už mano galvą, vos tesilaiko ant kažin kokio laibučio stiebelio.
– Čia ir yra visa išmintis, – atkirto jam žvirblis.
– Kokia čia išmintis! – suirzo asilas. – Štai jeigu ant didelių obelų augtų obuoliai tokio dydžio kaip moliūgai, o ant laibučių stiebelių augtų moliūgai maži kaip obuoliai, tuomet viskas būtų išmintinga!
Asilas pasakė ir ėmė kasyti šoną į obelį. Tuojau iš viršaus bubtelėjo obuolys, ir kad kaukštelėjo asilui į galvą!
– Oi-oi-oi! Vargšė mano galve-e-elė! – subliuvo asilas.
Žvirblis nusijuokė.
– Na štai, matote, gerbiamiausias išminčiau, – tarė jis: – laimė, kad obuolio būta ne moliūgo didumo, nes antraip iš jūsų galvos nieko nebebūtų likę!
– Tai-ip, – vos bepratarė asilas ir paskubėjo nešdintis toliau nuo obels.
