Kartą sodietis turėjo šunį, kurį vadino Sultonu. Šuo paseno, visi dantys jam iškrito, nieko nebegalėjo įkąsti. Sykį sodietis, stovėdamas prie savo namų slenksčio, tarė pačiai:
— Paseno Sultonas, niekam nebetinka, rytoj reiks nušauti.
Pačiai pagailo šunelio, ir ji atsakė:
— Jis mums taip seniai tarnauja ir visados buvo toks geras, galėtume iš malonės dar pašerti.
— Niekus kalbi, — atkirto vyras, — nebeturi nė vieno danties, jo nebijo nei kiaulės, nei vagys, tad metas galą padaryti. Kad ištikimai tarnavo, užtat visados gerai buvo šeriamas. Vargšas šunelis, kuris šildėsi netoli prieš saulę, viską girdėjo ir labai nuliūdo, kad rytoj turi ateiti paskutinė jo diena. Turėjo jis gerą bičiulį, vilką; vakare nuėjo pas jį į mišką ir ėmė dejuoti.
— Nedejuok, kūmai, — tarė vilkas, — aš tau padėsiu. Aš vieną daiktą sugalvojau. Rytoj auštant tavo šeimininkas su pačia eis į pievas šienauti ir pasiims kartu mažą vaiką, nes neturi namie kam palikti. Jie paprastai paguldo jį netoli tvoros po medžiu; tu atsigulk šalia jo, lyg norėdamas saugoti. Tuo tarpu aš išlįsiu iš krūmų ir pagriebsiu vaiką, o tu tuojau šok ir vykis mane atimti. Aš pamesiu, o tu atneši jį tėvams. Jie galvos, kad tu išgelbėjai vaiką, ir iš dėkingumo ne tik nieko tau nedarys, bet dar labiau ims mylėti.
Vilko patarimas patiko šuniui, ir viskas taip buvo padaryta. Tėvas, pamatęs vilką, nešantį jo vaiką, baisiai persigando, bet kai Sultonas jį atėmė, labai apsidžiaugė, glostė ir visaip malonėjo šunį sakydamas:
— Aš tavo plauko neliesiu ir penėsiu, kol tu gyvas būsi. Paskui tarė pačiai:
— Eik greičiau namo, išvirk Sultonui skystos košės, kad jam nereiktų kramtyti, ir atnešk iš mano lovos pagalvį, aš jam atiduodu gulėti.
Nuo tos dienos senasis Sultonas gyveno kaip inkstas taukuose. Netrukus atėjo vilkas aplankyti savo bičiulio ir pasidžiaugti, kad viskas taip puikiai pavyko.
— Galiu tikėtis, kūmai, — tarė vilkas, — tu nieko nesakysi, kad aš, pasitaikius gerai progai, pasigausiu šeimininko riebią avelę.
— Per daug nėr ko tikėtis, — atsakė šuo, — aš jam visados ištikimai tarnausiu ir niekam neduosiu skriausti. Vilkas palaikė Sultono žodžius juoku ir kartą naktį atslinko į jo šeimininko kiemą, norėdamas nučiupti avį. Bet jis tik ims šuo loti ir ant vilko pulti.
Vos išgelbėjęs kailį, vilkas bėgdamas sušuko šuniui:
—Palauk, bičiuli, aš tau mokėsiu atsilyginti!
Kitą rytą vilkas siunčia šerną šaukti šuns į mišką — jie ten turėjo atsiteisti. Sultonas nieko kito negalėjo rasti sau padėti, tiktai katę, bet ir ta buvo su trimis kojomis; eidama iš namų, vargšė labai šlubavo ir iš skausmo rietė aukštyn uodegą. Vilkas su savo bičiuliu, šernu, jau laukė paskirtoj vietoj; kai pamatė iš tolo savo priešininką, jiems pasirodė, kad tas neša kalaviją:
kalaviju jie palaikė užriestą aukštyn katės uodegą. Ne mažiau juos išgąsdino ir katės šlubavimas: jie pamanė, kad ji vis lankstosi ir renka akmenis, su kuriais paskui juos blaškys.
Paėmė juos abudu baimė: šernas įlindo į lapuotą kelmą, o vilkas įšoko į medį.
Šuo su kate atėjo į vietą ir labai stebėjosi,, kad ten nieko nebuvo. Šernas visas buvo pasislėpęs lapuose, tik ausų galai išlindę kioksojo. Tuo tarpu katė ėmė slankiodama aplinkui žvalgytis ir pastebėjo krutant šerno ausis: ji palaikė jas pelėmis, pašokusi griebė su nagais ir suleido savo aštrius dantis šernui į ausį. Sužvigęs šernas šoko iš vietos, ėmė galvotrūkčiais bėgti ir sušuko:
— Aure kur didžiausias kaltininkas, medyje tupi!
Šuo su kate žvilgtelėjo aukštyn ir tikrai pamatė vilką, kuris susigėdo savo bailumo ir susitaikė su Sultonu.
