Vie­nas ka­ra­lius tu­rė­jęs tris la­bai ne­ti­ku­sias duk­te­ris. Kar­tą joms besė­dint po vie­nu me­džiu, jais pa­vo­gė sma­kas, kurs ant to pat me­džio tu­pė­jo, pa­si­ver­tęs in var­ną. Ka­ra­lius ap­gar­si­no, jei kas jo tais duk­te­ris at­ieš­ko­tų – o jos bu­vo kasžin kur nu­neš­tos in stik­li­nius kal­nus, – tai ga­lė­tų vie­ną ves­ti. At­si­ra­do toks žmo­gus, kurs ap­si­ėmė jų ieš­kot. Ale kaip tik jis iš­ėjo jų ieš­ko­tų, tai jį pa­grie­bė vė­su­la ir nu­ne­šė in to­kias grio­vas. Beai­da­mas to­lyn, jis nu­si­lei­do in to­kį ur­vą („šu­li­nį“), o ten bu­vo ka­ra­liaus duk­te­rys dar už tri­jų du­rių. Nu­si­lei­dęs in ur­vą, jis pa­ma­tė ten du di­de­liu le­vu, ku­riuo­du, re­gis, bu­vo pa­sta­ty­tu jais sau­got, ir nors tie le­vai no­rė­jo jį pra­ryt, jis vis­gi iš­gel­bė­jo tais duk­te­ris ir vie­ną jų­jų vedė.