Vieną kartą traukė iš medžioklės senas katinas.
Beeidamas susitiko vilką.
– Kur tu eini, katinėli?-klausia jo vilkas.
– Į kurmio vestuves,- atsakė katinas, raitydamas ūsą.
– O ką ten, sveikas, veiksi?
– Muzikantu būsiu.
– Kažin, ar duos kurmis avienos? – vėl klausia vilkas.
– O kaipgi! Vestuvėse aviena juk ir tevaišina.
Seka paskum katiną ir vilkas. Įsigeidė ir jis muzikantu pasidaryti, aviena pasmaguriauti… Beeidami susitinka lokį.
– Kur traukiate, broliai? – iš tolo jų klausia bitininkas.
– Į kurmio vestuves.
– Ką gi ten veiksite?
– Muzikantais būsime, – vienu balsu atsako.
– Norėčiau žinoti, ar vestuvėse vaišins medumi?
– O kaipgi! Vestuvėse medų juk ir telaižo, – sako katinas.
Mielai prisideda prie jų ir lokys. Beeidami susitinka lapę.
Patyrusi, kad jos kaimynai į vestuves keliauja, lapė jų ir klausia:
– Sakykite, o gal kartais gausime ten žąsienos?
– Na, kūmute, jau tokių niekų nežinai! Juk vestuvėse žąsieną tik ir treškina.
Prisidėjo prie būrio ir lapė. Įsigeidė ji vestuvėse pasidaryti muzikantu, žąsienos prisivalgyti.
Eina, eina ir prieina gilią duobę, o per duobę laiba kartis permesta.
– Kas ta kartimi pereis, tas tiesiog į kurmio namus paklius, – tarė katinas ir lengvai perbėgo kartimi į kitą duobės pusę.
Pabandė eiti lapė: į vieną šoną uodegą vikst, į kitą vikst ir nugarmėjo į gilią duobę. Kai tik vilkas ėjo, ne taip koją ant karties padėjo – baldinkšt paskum kūmutę, jau ir tas duobėje. Paskutinis ant karties užropojo lokys.
Pusę karties nuėjo ir jau norėjo surikti, kad jis kurmio namų kieme, tik kartis neišlaikė, pusiau lūžo, lokys žlebt – ir tįso ant dugno.
Tupi visi trys duobėje, o kaip išsikabinti – neišmano. Tupi jie dieną, antrą, išalko, net pilvus riečia. Lokys jiems ir sako:
– Žinote ką, pabandykim groti. Kuris ploniau sudūduos, tą ir pjausime.
Kai tik paleido visi gerkles, lapė ploniausiai suriko. Šoko lokys su vilku ir sudraskė kūmutę.
Tupi dabar dviese duobėje. Tupi dieną, antrą. Vėl išalko žvėrys. Lokys ir sako vilkui:
– Žinai ką, brolyti, bandykime dviese groti. Katras trumpiau sudūduosime, tas tą ir pjausime.
Kai tik abu suriko, lokys – au ir liovėsi, o vilkas dar ir tęsia: ūūūū! Griebė lokys vilką ir papjovė. Tupi dabar jis vienas. Tupi penktą, šeštą dieną, ėsti daugiau neturi ką. Skrido pro šalį strazdas ir nutūpė ant medžio šakos, prie pat duobės.
– Strazdai, strazdai, aš tavo vaikus pjausiu, – atsiliepė lokys.
– Ką jie tau blogo padarė? Pasigailėtum mažųjų, lokeli… – ėmė prašyti strazdas.
– Prinešk pilną duobę žagarų, tai pasigailėsiu.
Strazdas nešė, nešė iš girios stagarus, prinešė pilną duobę, lokys ir išlipo laukan. Išlipęs apsilaižė ir sako:
– Strazdai, strazdai, aš tavo vaikus pjausiu!
– Už ką, kuo gi mano vaikeliai nusikalto? Pasigailėtumei mažyčių.
– Parūpink man ėsti, tai gal ir pasigailėsiu.
Lyg sykis, pro šalį boba nešė artojams blynų. Ėmė strazdas ratu skraidyti aplink bobos galvą. Boba vis – štiš, štiš, o strazdas ir nemano atsitraukti. Supyko boba ant strazdo ir, padėjusi ant tako blynus, nuėjo ieškoti akmens, su kuriuo galėtų strazdą nubaidyti.
Tik boba spėjo nueiti, lokys atlapatojo ir suėdė blynus.
Skaniai apsilaižęs, lepečkojis ir sako strazdui:
– Strazdai, strazdai, aš tavo vaikus pjausiu!
– Kuo gi tau mano vaikai nusikalto? Pasigailėtumei… – maldauja strazdas.
– Parūpink man gerti, tai gal ir nepjausiu.
Vežėsi keliu ponas alaus statinę. Strazdas purpt, purpt – vis pro pono nosį. Ponas užsimojo botkočiu ir kai kirto – ne į strazdą, į statinę pataikė. Sprogo statinės lankas, ir išbėgo alus. Atlapatojo lokys, atsigėrė alaus, skaniai apsilaižė ir sako strazdui:
– Strazdai, strazdai, aš tavo vaikus pjausiu!
– Užmiršk tu tuos vaikus, lokeli! Tiek aš tau gero padariau: bent kartą vaikelių pasigailėtumei.
– Padaryk man juokų, tai pasigailėsiu.
– Gerai, – sako strazdas, – aš skrisiu, o tu bėk!
Pasileido bėgti lokys, net žemė dunda, o strazdas priešakyje skrenda. Atlapatojo, atskrido jie į vieną kiemą. Kieme vyrai rugius kūlė. Strazdas tik purpt- ir atsitūpė ant vieno plikio galvos. Kitas kai kirs užsimojęs rugių pėdu, pataikė ne į strazdą, o į plikio pakaušį. Lokys tik ka ka ka – ir nusikvatojo.
