Kartą višta sutiko tarakoną ir sako jam:
– Koks tu nevaleiva! Tiek prišnerkštei kambarius, net žiūrėt:
– O kuo tu už mane geresnė?–atsikirto tarakonas.- Ir tavi visa dvokia. Taipogi švaros nežiūri. Nenoriu su tavim net kalt supykęs nuropojo šalin.
Tuo laiku šeimininkas ruošėsi vestuves kelti ir suskato ieškoti tarakonų prievilui, mat reikėjo vištų prisigaudyti. Naršė naršė ir pagaliau vieną pamatė.
– Ko tu ieškai? – paklausė tas.
– Tavo brolių! – atsakė šeimininkas.
– Kam tau jų reikia?
– Vištoms,- trumpai jis paaiškino.
– Vištoms? Argi nežinai, kad mes susipykę? – nustebo;
– Kas man darbo, kad susipykę,- atrėžė šeimininkas.- Tar vištų man vestuvėms reikia.
– Sakai, kas tau darbo? – įsižeidė tarakonas.- O kas mano vestuvės! -Ir jis paspruko nuo šeimininko.
O tas ėmėsi trobą tvarkyti, išnešė į saulę seną spintą vėdint žė padaužė ją, ir kad pasipylė tarakonai!
Iš visų pašalių subėgo vištos ir puolė juos lesti; dabar šei prisigaudę vištų vestuvėms. Vestuvės buvo linksmos, nuo riebių vištų stalai lūžo, svečiai liko didžiai patenkinti. Sutikęs savo pažįstamą vištą, tarakonas ir sako:
– Be reikalo mudu pykstamės! Tavo seserys sulesė mano brolius, o-žmogus suvalgė tavo seseris. Tu sulesi mane, o žmogus suvalgys tave. Viskas pasaulyje laikina.
Kiekviename žingsnyje mūsų tyko žūtis. Argi verta dėl niekų kivirčytis?
„Jo teisybė – pagalvojo višta.- Kam mums vaidytis? Gal jį sulesusi pati pakliūsiu žmogui ant stalo.”
Nuo tol tarakonai ir vištos santarvėje gyvena.