Ar prisimenat, vaikai,
Ką gi liepia jums tėvai,
Kai išeina iš namų?
„Neįleiskit svetimų!“
O tėvelių reik klausyti –
Niekam durų nedaryti,
Nors sakytų, kad svarbu –
Neįleiskite! Šiukštu!
Tas, kas nori įsibrauti,
Sugalvoja, kaip apgauti.
Netikėkite, vaikai,
Nes tada bus – oi, blogai!
Pasakėlė šiandien bus
Apie ožkos vaikučius –
Apie tai, kas jiems nutiko,
Kai vieni namie paliko…
Seno miško tankumyne
Rasite ožkų šeimyną:
Motina – ožka daili
Ir ožiukai septyni.
Jų trobelėje jauku,
Šilta, gera ir smagu –
Jie šienelio turi stirtą,
Pieneliu motutė girdo,
Pamyluoja ji visus
Savo brangius ožiukus –
Ar paskaito jiems knygutę…
Su mamyte gera būti –
Bet negali amžinai
Likti su vaikais jinai –
Turi eiti iš namų
Į miestelį – pirkinių.
Pasiėmusi krepšelį,
Ožka leidžiasi į kelią:
– Truksiu valandas kelias…
Užsisklęskit dureles!
Kad ir kaip kas beprašytų,
Neįleiskit nieko kito,
Tik mamytę, tik mane…
Vilkas slankioja miške!
Kai sugrįšiu aš pas jus,
Tai ištarsiu šiuos žodžius:
„Įsileiskite, vaikučiai,
Čia kiemely vėjas pučia –
Jūsų aš mama ožkelė –
Pieno parnešiau šlakelį
Ir šienelio… Jis gardus!
Įsileiskit į namus!“
– Pažadame tau, mamyte,
Niekam durų nedaryti!
Tik išgirdę tavo dainą,
Mes žinosim, kas ateina.
Vilkas pakrūmy tupėjo –
Aliai žodį jis girdėjo.
Truputėlį palūkėjęs,
Šast prie durų niekadėjas:
– Įsileiskite, vaikučiai,
Čia kiemely vėjas pučia –
Jūsų aš mama ožkelė –
Pieno parnešiau šlakelį
Ir šienelio… Jis gardus!
Įsileiskit į namus!
Bet ožiukų neapgausi…
Sako vilkui pats vyriausias:
– Tu kalbi labai storai –
Ne mamytė tu, tikrai!
Švelnus, laibas jos balselis –
Tavo gi – net šiurpą kelia!
Neįleisim – nė nelauk,
Tuoj nuo durų pasitrauk!
Vilkas pilkas susimąsto…
Ir jau rezga kitą klastą –
Kai gerklė taip alkana,
Storas balsas ne bėda!
Dumia vilkas, upę brenda,
Greitai kalvį susiranda:
– Kalvi, kalvi, še tau žuvį –
Tu paplonink man liežuvį!
Nuo šiol noriu geras būti
Ir … ploniau kalbėt truputį.
– Na, gerai, tu, vilke pilkas,
Koks liežuvis tavo ilgas!
Jį ant priekalo padėk,
O kai tvosiu – nemirksėk!
Perspėju – šiek tiek skaudės,
Užtat balsas suplonės.
Kalvis kūju užsimojo –
Per liežuvį vilkui tvojo!
– Oi, kaip skauda! Bet kentėsiu…
Ožiukus suėst galėsiu!
– Ką tu, vilke, ten sakai?
– Pasigirdo tau tiktai!
Vilkas galo vos negavo –
Iš to skausmo pažaliavo
Ant kaktos iššoko akys
Ir nė ačiū nepasakęs –
Dumia vilkas per laukus…
Net aptemo jam dangus!
Ko jis pas tą kalvį ėjo?
Na, bent balsas suplonėjo…
Nors dar skausmas neatlyžo,
Vilkas prie namelio grįžo:
– Įsileiskite, vaikučiai,
Čia kiemely vėjas pučia –
Jūsų aš mama ožkelė –
Pieno parnešiau šlakelį
Ir šienelio… Jis gardus!
Įsileiskit į namus!
Grįžo pagaliau mamytė –
Reik duris atidaryti!
Pasiilgom jos visi,
Mes ožiukai septyni!
Oi palaukit, neskubėkit,
Jūs pro langą pažiūrėkit –
Leteną ar matot juodą,
Tokią didelę, gauruotą?
Čia negali būt mama –
Jos kojelė juk balta!
– Neįleisim – nė nelauk,
Tuoj nuo durų pasitrauk!
Vilkui apmaudas pašoko…
Kad juos kur! Bet nieko tokio…
Ačiū dievui, aš gudrus –
Tuoj apgausiu ožiukus!
Jis ilgai neužsibūna –
Lekia tiesiai į malūną.
Randa vilkas miltų maišą,
Kiša leteną – negaišta.
Letena balta, miltuota –
Tai iškelsiu šiandien puotą!
Ožiukus šįkart apgausiu,
Jų mėsytės paragausiu!
Dumia vilkas atgalios,
O tada – kad uždainuos:
– Įsileiskite, vaikučiai,
Čia kiemely vėjas pučia –
Jūsų aš mama ožkelė –
Pieno parnešiau šlakelį
Ir šienelio… Jis gardus!
Įsileiskit į namus!
Grįžo pagaliau mamytė –
Reik duris atidaryti!
Pasiilgom jos visi,
Mes ožiukai septyni!
Vos tik durys prasivėrė,
Vilkas tuoj ožiuką stvėrė,
Čiupo antrą, tada – trečią…
Ketvirtasis štai už pečiaus –
Pilkis jį tuojau ištraukia,
O prarijęs – seilę braukia.
Penktas slepias po stalu –
Oi, mamyte, kurgi tu?
Spintoje šeštasis tupi –
Vilkui ašaros nerūpi…
Kiša jį į pilvą platų…
Bet septintojo nemato –
Išsigandęs mirtinai,
Kiūti palovy jisai.
Dairos vilkas po trobelę –
– Vieną dar mačiau oželį…
Na, ir kurgi jo ieškoti?
Kilstelsiu tuojau paklodę…
Kurgi jis galėjo dingti?
Aš kažko pradėjau springti…
Dulkės gerklę man kutena!
Kad ją kur, tą lovą seną!
Gal aš ir apsirikau…
Gal nebuvo jų daugiau?
Man čia nebėra ką veikti –
Gali greit ožka pareiti.
Ims tuoj verkti ir raudoti,
O man reik išsimiegoti.
Prisirijęs tiek oželių,
Vilkas vos judėti gali.
Kiūtina iš namo lauk,
O išėjęs, ima kaukt:
Ū-ū-ū! Ū-ū-ū!
Aš jau – po sočių pietų!
Tris dienas buvau neėdęs
Negalėjau nė ilsėtis –
Slampinėjau aš visur
Pilvas gurgė gur-gur-gur!
Tai pasisekė šiandieną –
Prisiėdžiau aš ožkienos!
Kol ožiukai atiteko,
Visos jėgos jau išseko –
Neįleidžia, ir gana!
Mat, primokė juos mama!
Kiek už durų prastovėjau!
Kiek pas kalvį prikentėjau!
Nuo tų miltų aš dusau,
Kol įleido pagaliau!
Aš jaučiuosi toks pavargęs,
Kad man akys taip ir merkias…
Po medžiu aš, kaip po skėčiu
Truputį nusnūst norėčiau.
Kas baltuoja ten, ant kelio?
Grįžta pas vaikus ožkelė.
Mato pro medžius šakotus –
Namo durys atlapotos!
Išsigąsta ji labai:
Ar sveiki gyvi vaikai?
O įbėgus į trobelę,
Neberanda ji oželių.
Ima verkti ir raudoti…
Sujuda balta paklodė –
Tai ožiukas – paskutinis –
Puola prie mamos artyn jis!
Visą tiesą ožka girdi
Apie vilką, tą beširdį –
Kaip įėjo į namus,
Kaip surijo ožiukus.
Rieda ožkai ašarėlės,
O ožiukas, tas mažėlis,
Rodo mamai pro langelį:
– Medį tą matai, prie kelio?
Vilkas pilkas ten užsnūdo –
Jo pilve ožiukai… Juda!
Čiumpa žirkles ji nuo stalo,
Adatą ir siūlo galą –
Tyliai sėlina prie vilko,
Prakerpa jo pilvą pilką –
Išvaduoja ožiukus.
Gal dar vilkas neprabus?
Ožka juos susiskaičiuoja,
Apkabinus išbučiuoja:
– O dabar – visi skubėkit –
Rinkti akmenis padėkit!
Krūvą didelę privilkim,
Kiškim juos į pilvą vilkui!
Kai prigrūsim akmenų,
Vėl užsiūti ketinu.
Turim būt labai atsargūs…
Per tą vilką tiek privargom!
Vilkas gal nesužinos –
Pagaliau ramybę duos!
Paskubėkime, vaikučiai,
Kol dar jis į akį pučia!
Ir septynis ožiukus
Vedas ožka į namus.
Vilkas nieko nepajuto
Ir netrukus prasibudo:
– Pailsėjau, numigau –
Baisų sapną sapnavau!
Tarsi pilvą man prakirpo…
Visas kūnas tik nutirpo –
Kažką siuvo, lopė, adė –
Visą adatom subadė…
Dėl to sapno… numanau…
Aš per daug prisirijau!
Taip, žinau – esu besotis…
Na, užteks čia man miegoti…
Aš jaučiuosi toks ištroškęs!
Kol dar nesugrįžo ožka,
Atsigersiu mažumėlę…
Štai, matau ten ežerėlį.
Vilkas sunkiai atsistoja –
Vos bepavelka jis kojas.
Tyvuliuoja ežerėlis –
Jo pakrantė – baltas smėlis,
Ežeran lieptelis veda –
Baltas, lygus tartum ledas.
Ant lieptelio kelia koją –
Vandenėlis taip vilioja…
Lenkias vilkas atsigerti –
Netikėtai tik susverdi –
Pūkšt į ežerą, į gilų!
Pasitaškė ir nutilo…
Jau ožka ir jos vaikai
Gali vėl gyvent ramiai –
Vilkas pilkas nesugrįš,
Jų į pilvą neįkiš!
Ei, vaikučiai – į ratelį!
Vilkas skriausti nebegali.
Jau dabar – dainuokim, šokim –
Piktą vilką mes pamokėm!
Bijo kiekviena mamytė,
Kad vaikų kas neprarytų:
Liepia būti atsargiems –
Durų neatvert visiems.
Pasisaugot vilko reikia,
Nes jisai atsliūkins veikiai,
Jei pajus, kad palikti
Namuose vaikai vieni.
