Varlė karalienė

Visos varlės kvarkia,
Visos varlės kvarkia.
Kad varlytė
Kurkulytė
Už karaliaus teka…

Ko jūs, varlės, verkiat,
Ko jūs, varlės kvarkiat?
Bus varlytė
Kurkulytė
Balų karalienė.

Kaip neapraudoti,
Kaip neapgiedoti –
Juk varlytė
Kurkulytė
Iš visų gražiausia…

Akys tamsiai žalios,
Didelės, apvalios,
Kaip didžiuliai
Du kukuliai
Meiliai dailiai mirksi…

Liemenėlis – pūstas,
Veidas – kaip kopūstas.
Ir balselis –
Lyg boselis
Balų lakštingėlės…

Senos varlės maivos:
– Jos kojytės kreivos…
Bet kaip šoka!
Patį žiogą
Aršinu pralenkia…

O piršlys – storulis
Kurtinys burbulis
Šurmuliuoja,
Burbuliuoja
Ir karalių giria:

– Koks vėžlys! Šarvuotas!
Auksu karūnuotas!
Ir turtingas,
Ir petingas,
Ir… Tik šimto metų!

Na, galbūt senyvas,
Nesmarkus, negyvas…
Bet varlytė
Kurkulytė
Jį išmokys šokti…

Bet užtai – kiek lobių!
Žalio mauro drobių…
Visos palios
To karaliaus
Ir visi kemsynai.

Baloj susitraukę
Senos varlės šaukia,
Kad varlytė
Kurkulytė
Už karaliaus neitų…

Senos varlės mąsto:
„Jei jaunos nerastų,
Tai miegalius
Jų karalius
Seną varlę vestų.“

Gal ir netekėtų,
Gal ir palūkėtų,
Bet varlytei
Kurkulytei
Senio turtai rūpi.

Baloj meldai šnabžda
Ir antelės kvagžda,
Kad varlytė
Kurkulytė
Už karaliaus teka.

Oi, kaip varlės verkė,
Kaip varlytę smerkė,
Kaip jos pyko,
Kad paliko
Visos netekėjusios…

Ir atėjo voras,
Mašalų bajoras,
Ir pasiūlė
Varlei tiulį
Iš ploniausio šilko.

Ir jauni
Voriukai,
Dyvini
Meistriukai,
Greit varlytei
Kurkulytei
Nuometą išaudė.

O vėžiai
Kirpėjai
Ir ežiai
Siuvėjai
Greit pribuvo
Ir pasiuvo
Aukso gijų suknią.

Visos varlės sočios
Nori būti svočios,
Bet varlytė
Kurkulytė
Pasirinko antį.

Antis baloj krega
Ir svočios pyragą
Su rūtelėm,
Su muselėm
Ant lapūgo kepa…

Antinas moliūgas
Sėdi po lapūgais.
Klausia svotas,
Ar suplotas
Bus karaliaus snapas?

O svočia rypuoja,
Į šalis krypuoja:
– Gėda svotui
Nežinoti,
Kaip vėžlys atrodo…

Šva šva šva! Kaip skydas…
Arba va kaip šitas
Mano keptas,
Moliu teptas
Kepalas karvojaus!

Kraipo ūsą vabalas:
„Jei vėžlys kaip kepalas,
Kaip varlytė
Kurkulytė
Už to vėžlio teka?!“

O šauklys – kaimynas
Balų tetervinas
Apie balą
Ūžia mala
Ir vestuvėn kviečia:

– Ei, visi iš palių
Į vestuvių balių!
Tai bus vaišės –
Su ragaišiais,
Su svočios karvojais!

Vabalai ant kranto
Ieško muzikantų
Ir suranda
Muzikantą –
Svirplį su svirpliukais!

Kaip svirpliai užgrojo,
Varlės išsižiojo…
Stebis zuikiai:
– Šitaip puikiai
Dar svirpliai negrojo!

Baloj susikibę
Visos varlės trypia,
Ir vėžliukai
Ir vėžiukai
Šokti repetuoja.

Šoko vidur miško,
Kol bala ištiško…
Kas dainavo,
Kas dūdavo,
Kas į būgną mušė.

Kol jaunoji kaišės,
Baloj baigės vaišės,
Nematytos,
Midum lytos,
Apynėliais sėtos…

Nuotaka išbalus
Stovi vidur balos:
– Kur jaunasis,
Kur manasis
Būsimasis vyras?

O vėžlys tol puošės,
Tol vestuvėn ruošės,
Kol varlytė
Kurkulytė
Baloje paseno.

Tik po šimto metų
Be žirgų, be ratų
Atropojo,
Atklampojo
Jis vestuvėn savo.

Baloje pražilus,
Vėžliu nusivylus,
Jo varlytė kurkulytė
Lyg senelė snaudė.

O vėžlys ją kelia:
– Pasakyk, senele,
Kur jaunoji,
Kur manoji
Balų karalienė?

Oi, kad jau supyko
Nuotaka be kyko!
Ir mauruota
Meldų šluota
Apskalbė karalių…

Karūna nukrito,
Balon nusirito…
Tos karūnos
Pelkių liūnuos
Visos varlės ieško.

Ta, kuri surastų,
Pats karalius vestų,
Bet karūnos
Pelkių liūnuos
Varlės nesuranda.