Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis išvyko darbo ieškoti. Paieškojo viename kišlake, kitame – niekur nieko nerado. Tada jis sėdo ant savd žirgo ir išjojo į tolimą šalį – laimės ieškoti.
Jojo jojo Tugrys ir sutiko pėsčią keleivį. Ėmė jiedu šnekėtis.
Tugrys paklausė keleivį, kas jis esąs, iš kur ir kur einąs.
– Einu parsisamdyti už darbininką, – atsakė tasai.
– Kuo tu vardu?
– Egrys.
– O aš – Tugrys. Susidraugaukime, kartu dirbsime, kartu gyvensime.
Ir susitarė jiedu visą amžių būti bičiuliais.
Tugrys pasigailėjo savo pėsčio bendrakeleivio ir pasiūlė jam truputį pajoti. Egrys sėdo į žirgą, sušėrė jam rimbu ir nujojo.
Tugrys tik aiktelėjo: žmogus, kurį jis laikė bičiuliu, pasielgė su juo kaip priešas.
Viskas sumizgo Tugrio galvoje: kas daryti? Juk dabar jis ir žirgo nebeteko.. . Nukiūtino jis toliau pėsčias. Temstant Tugrys išvydo siaurutį takelį ir leidosi juo. Takelis jį atvedė į tankią girią.
Ejo ėjo Tugrys ir staiga išvydo laukymėje seną apskritą krosnį paplotėliams kepti.
„Vis dėlto pavojinga eiti giria tamsią naktį. Nagi imsiu ir numigsiu čia ligi ryto”, – pamanė jis ir įlindo į krosnį.
O laukymėje, kur kūpsojo krosnis, naktimis susirinkdavo įžymūs žvėrys: girios šachas – liūtas, girios viziriai – tigras ir lokys, girios trimitininkas – vilkas, girios fleitininkas – šakalas, girios pasakų sekėjas – lapinas.
Mėnuliui patekėjus, šakalas staugdamas apibėgo aplink krosnį. Jo šaukiami susirinko prakilnieji žvėrys. Atėjo liūtas šachas, oriai atsisėdo į savo vietą ir liepė pasakoti jam įvairias įdomias istorijas.
Lapinas pasakininkas ėmė sekti:
– Šiame pagiryje yra urvas. Jau dešimt metų, kaip aš gyvenu jame. Visa, ką turi žmonės, galima rasti ir mano būste.
Jau dešimt metų, kaip renku visokias gėrybes: kilimus, antklodes, čiužinius… o kiek turiu skanumynų pasitaisęs!..
Tugrys, gulėdamas krosnyje, išgirdo tai ir pamanė: „Eė! Nebloga būtų pas šitą lapiną nuėjus į svečius!”
– Būta kuo girtis! – tarė lokys viziris. – Atrado, mat, įdomumą. O štai mūsų miške yra medis karagačas, o po juo dvi šakelės. Nėra pasaulyje tokios ligos, kurios neišgydytų šių šakelių lapai. Ar žinote, kad jau septyneri metai, kaip mūsų miesto šacho duktė sunkiai serga? Šachas liepė paskelbti: „Kas išgydys mano dukterį – tam atiduosiu ją už žmoną. O kas pasisiūlys ir neišgydys – tą nubausiu mirtimi.”
Daugelį gydytojų jau nužudė šachas. Štai, jeigu kas nors nuskintų lapų nuo šitų šakelių, kurios auga po karagaču, nuvirintų juos ir pagirdytų šitomis nuoviromis šacho dukterį, tai ji beregint pasveiktų!
Po lokio ėmė pasakoti vilkas trimitininkas:
– Šiame pagiry ganosi keturiasdešimt tūkstančių avių banda. Kasdien aš suėdu po dvi. Kad ir kažin kaip besistengtų piemenys, jie negali manęs pagauti. Netoli, ant kalvos, gyvena senis, kuris turi didelį šunį. Jeigu piemenys nusipirktų tą šunį, tai jis mane sudraskytų į gabalus!
Po vilko prabilo tigras viziris:
– Ne per toliausia nuo miško ganosi žirgų banda. Kasdien pasigrobiu po vieną žirgą. Niekas negali manęs pavyti! Bet bandoje yra vienas keršas kumeliukas. Jeigu kas nors atsisėstų ant Šio kumeliuko, tai galėtų mane lengvai pavyti… Gerai, kad niekas to nežino!
Tigras baigė pasakoti. Beregint patekėjo saulė, ir žvėrys ėmė skirstytis j savo irštvas.
Laukymei ištuštėjus, Tugrys išlindo iš krosnies. Jis nuėjo ir susirado karagačą, apie kurį buvo lokys kalbėjęs. Po karagaču jis rado dvi šakeles ir nusiskabė šiek tiek lapų. Paskui jis nuvyko pas avių bandą, pasisveikino su piemeniu ir pasiteiravo, kaip jam sekasi.
– Blogi mano popieriai, – pasiskundė piemuo. – Įsisuko vilkas į bandą. Kasdien nuneša po du riebius avinus. Nebežinau, kiek man klius už tai nuo šeimininko! O kaip išsigelbėti nuo vilko, nė nebeišgalvoju! ..
– Nesielvartauk, aš tau padėsiu! – tarė Tugrys piemeniui.
Jis užkopė ant kalvos pas senį, apie kurį buvo kalbėjęs vilkas, nupirko iš jo šunį ir atvedė piemeniui. Šuo nutykojo vilką, puolė ant jo ir sudraskė į gabalus.
Piemuo nebesižinojo, kaip Tugriui ir bedėkoti.
Tugrys leidos į kelionę ir netrukus susirado žirgų bandą.
Pasisveikino jis su piemeniu, paklausė, kaip jis gyvuojąs.
– Ne kaip tegyvuoju, – tarė piemuo. – Kasdien tigras nuneša iš bandos po žirgą…
– Pabalnok keršąjį kumeliuką ir duok man storą ilgą vėzdą, – tarė Tugrys. Piemuo pabalnojo keršąjį kumeliuką, paruošė vėzdą.
Atsisėdo Tugrys ant kumeliuko, pasiėmė vėzdą ir ėmė tykoti tigro ant takelio.
Štai iššoko iš miško tigras ir puolė tiesiai į bandą. Tugrys sviedė kilpinę, užmetė ją tigrui ant kaklo. Tigras nėrė į mišką ir stengės išsipainioti iš kilpos. Bet išgrauš: Tugrys neatsiliko nuo jo nė per žingsnį ir taip pritvojo vėzdu, jog tigras krito nebegyvas.
Piemuo padovanojo Tugriui už jo paslaugą keršąjį kumeliuką.
Tugrys sėdo ant kumeliuko ir nujojo į miestą. Prekyvietėje šacho šauklys plyšojo visa gerkle:
– Jau septyneri metai, kaip serga šacho duktė! Kas ją išgydys – tam šachas atiduos ją už žmoną! O kas pasišaus gydyti ir neišgydys – tą šachas mirtimi nubaus!
– Aš apsiimu išgydyti šacho dukterį! – tarė Tugrys.
Šauklys tuojau pat nuvedė jį į rūmus, tiesiog pas šachą.
Šachas leido naujajam gydytojui įeiti pas dukterį.
Tugrys sugrūdo savo lapus, nuvirino juos ir pagirdė merginą.
Po trijų dienų šacho duktė pasveiko. Šachas ištesėjo savo žodį: iškėlė vestuvių puotą ir išleido savo dukterį už Tugrio.
– I kurį miestą paskirti tave valdytoju? – paklausė šachas Tugrį.
– Aš nenoriu būti valdytoju, – atsakė Tugrys. – Pastatykite pagiry ant kalno man namus. Aš gyvensiu iš savo darbo.
Šachas nustebo, bet padarė, kaip prašė žentas. Ir Tugrys su žmona ėmė gyventi ant kalno.
Kartą pusiaudienį Tugrys išvydo ant kelio kažin kokį žmogų. Žmogus vedėsi žirgą. Tugrys įsižiūrėjo ir pažino Egrį bei savo žirgą, kurį Egrys buvo jam pavogęs.
Tugrys išėjo, pasišaukė Egrį.
Egrys visai nesumišęs įėjo į namus. Jis valgė plovą, gėrė vyną ir klausinėjo Tugrį:
– Sakyk, iš kur tu visa gavai? Ir namus turi, ir sodybą. Va aš pavogiau tavo žirgą, maniau – pralobsiu. O kur tik bejočiau – visur man nesiseka.
– O aš išmiegojau vieną naktį girioje, senoje krosnyje, ir įsigijau visa, ką tu matai, – atsakė Tugrys.
– Parodyk man tą vietą! – ėmė prašyti Egrys.
Tugrys nuvedė jį į girią ir parodė laukymę, kurioje rinkdavosi žvėrys. Sutemus Egrys įlindo į krosnį.
Naktį į laukymę susirinko kilmingieji žvėrys.
Atstyrino šachas liūtas, atluinojo viziris lokys, atsistaugė trimitininkas vilkas, atkūrė fleitininkas šakalas, atčiūžino pasakininkas lapinas.
– Kodėl gi nėra antrojo vizirio – tigro? – paklausė šachas liūtas. – Na, pradėsime savo pasakojimus ir be jo!
Tuojau pakilo iš vietos šakalas.
– Ne, mes dabar nieko nebepasakosime, – pratarė jis. – Dėl mūsų kalbų jūs netekote savo tigro vizirio…
Tuojau pakilo ir lokys:
– Dėl mūsų pasakojimų apskabyti gydomieji lapai nuo šakelių, augančių po karagaču, – pasiskundė jis.
– O aš vos kojas bcpavelku ir vis alkanas, – tarė vilkas. – Piemuo nusipirko tą šunį, kurį aš minėjau. Dabar prie bandos prisėlinti bijau – mane visą šuo apkandžiojo.
– Kas gi drįsta pasakoti mūsų paslaptis? – rūsčiai paklausė šachas liūtas. – Įsakau pagauti ir užmušti išdaviką!
Bet žvėrys patys nežinojo, kas nugirsta ir išplepa jų paslaptis.
Emė lokys klausinėti šakalą, šakalas – vilką, vilkas – lapiną…
Bet nei lokys, nei šakalas, nei vilkas, nei lapinas nežinojo, ką atsakyti.
O medyje, po kuriuo jie buvo susirinkę, tupėjo fazanas.
Pasiklausė jis, pasiklausė ir šūktelėjo:
– Krosnyje pasižiūrėkite! – ir nuskrido.
Puolė žvėrys prie krosnies, ištraukė Egrį ir sudraskė į gabalus.
Taip dorasis Tugrys pasiekė visa, ko norėjo, o nedorasis Egrys buvo nubaustas.
