Kartą gyveno du karaliai: Teisuolis ir Klastuolis. Atsitiko, kad juodu susiėjo kito karaliaus pilyje, kur abudu atvyko jo dukrai pirštis. Jai labiau tiko Teisuolis, bet tėvas trumpai drūtai pasakė:
– Kuris iš judviejų galėsit deimanto obuoliais dukrą atpirkti, tam ją ir atiduosiu!
Nieko nepadarysi – abu jaunikiai nuleidę galvas grįžta namo.
Teisuolis eina ir kelyje patinka seną senutėlį. Tas klausia:
– Sūnau, kokia nelaimė ištiko? Ko toks nuliūdęs?
– Kur nenuliūsi? Ėjau karalaitei pirštis, bet jos tėvas reikalauja deimanto obuolių. Kur gausiu tokių brangenybių?
– Nieko, sūnau! Aš tau pagelbėsiu. Še aukso žiedą; kai tik pasukiosi ant piršto, tuojau atskris oro dvasios ir padės tau deimanto obuolių ieškoti. Bet gali atsitikti, kad jos vis tik neras, todėl paimk dar šitą skiltuvą; kai tik jį brūkštelsi, tuojau atlėks ugnies dvasios ir padės tau obuolių ieškoti. Bet gali atsitikti, kad ir jos neras, todėl paimk dar šitą mažą taurelę. Pavartyk ją kišenėje, tuojau atsiras vandens dvasios ir padės tau deimanto obuolių ieškoti.
Teisuolis iš širdies padėkojo už tokias dideles dovanas ir tuojau ėmė aukso žiedą sukioti. Atsirado oro dvasios: ką įsakysiąs? Taip ir taip – Teisuolis apsako. Oro dvasios išsisklaido į visus pašalius ir ieško kiaurą dieną. Vakare parsiranda su tokia žinia:
– Išnaršėm visą orą skersai išilgai, bet deimanto obuolių savo valdose neradom.
Antrą rytą Teisuolis brūkštelėjo skiltuvą. Atsirado ugnies dvasios: ką įsakysiąs? Taip ir taip – šis apsako. Ugnies dvasios išsisklaido į visus pašalius ir ieško kiaurą dieną. O vakare parsiranda nieko nepešusios:
– Išnaršėm skersai ir išilgai, tačiau deimanto obuolių savo valdose neradom.
Trečią rytą Teįsuolis pavartė kišenėje taurelę. Atskrido vandens dvasios: ką įsakysiąs? Taip ir taip – šis apsako. Vandens dvasios išsisklaido po visus vandenis ir ieško kiaurą dieną. Vakare parsiranda su geresnėmis naujienomis:
– Už upės yra kalnas, o kalne šaltinis. Tas šaltinis mums sakė, kad kalno viduje žemės dvasios sergėjančios deimanto obuolius. Bet tu dar turįs žemės dvasių valdžios ženklą gauti, kitaip jos obuolių neatiduosiančios. Tiek težinom, kad tas valdžios ženklas yra nedidelė mentelė, kuri saugoma kalne už vartų.
Tai išgirdęs, Teisuolis tuojau nusimetė švarką ir puolė raustis į kalną, ieškoti tos mentelės. Rausėsi, rausėsi visą dieną – nė iki vartų neprisirausė. Rausėsi visą naktį ir antrą dieną lig pietų, tada pasiekė vartus, tokius didelius, plačius, iš vario kaltus, spyna užrakintus. Beliko dar nuo slenksčio žemes atkasti, tada bus galima spyną atrakinti ir vartus atkelti. Bet Teisuolis galvoja: „Baisiai pavargau, nė rankų nebepakeliu – atsipusiu nedaugutį.”
Jis atsisėdo pailsėti, bet, kai buvo nuvargęs, kaip mat ir užmigo.
Ir Klastuolis tom dienom obuolių ieškojo, ir iš raganos patarimą gavo. Toji primokė:
– Eik už upės, ten kalno viduje obuoliai paslėpti!
Ir lyg tyčia: kaip tik tuo laiku, kai Teisuolis miegojo, Klastuolis ateina prie kalno, pamato atkastus vartus ir žėrintį žiedą ant Teisuolio piršto. Jis pagalvojo: „Tai žiedo puikumėlis! Numausiu jį paslapčiom ir padovanosiu jaunajai, tada teisingai išeis: tėvui bus obuoliai, o jai žiedas.”
Klastuolis tyliai tyliai, kaip katinas, pirštų galais prisėlino prie Teisuolio ir numovė žiedą, kur senelis buvo dovanojęs. Bet, maudamas žiedą, jis mažumą pasukiojo, ir tuojau oro dvasios atskrido:
– Ką įsakysiąs?
– Ką įsakysiu? Aš tiktai norėjau deimanto obuolius rasti!
– Deimanto obuolius čia pat už vartų žemės dvasios sergsti.
Jei vartus atidarysi ir paimsi žemės dvasių valdžios ženklą, mažą mentelę, tai dvasios obuolius atiduos.
Klastuolis tuojau atkapstė slenkstį, atrakino vartus, ten pat už jų rado mažą mentelę ir ėmė nuo jos dulkes valyti. Bet kai tik mentelės kotuką patrynė, atsirado žemės dvasios: ką įsakysiąs?
– Ką įsakysiu? Deimanto obuolių norėjau!
Tai pasakius, žemės dvasios įsigavo į kalno vidų ir išnešė pilną krepšį deimanto obuolių. Klastuolis džiūgaudamas nuskubėjo į karaliaus pilį: tėvui atidavė deimanto obuolius, o dukrai siūlė aukso žiedą. Bet karalaitė neėmė žiedo, ji sakė:
– Ką padės žiedai, jei nemyliu tavęs. Jeigu Teisuolis žiedą atneštų, tada priimčiau!
Tačiau Klastuolis tokio atsakymo neėmė į galvą, nuėjo pas tėvą ir sako:
– Imk! Kas tau draudžia? Rytoj vestuves šoksim!
Iš ryto dukra meldžia tėvą, kad vestuves dar nukeltų, bet niekas negelbėjo: Klastuolis spiria, kad negaištų. Tai išgirdusi, dukra daugiau nebeprašė, o patyliukais išsprūdo pro mažąsias dureles ir pasislėpė miške. Tik po geros valandos tėvas su Klastuoliu susigriebė, kas čia nutiko, bet jau per vėlai. Klastuolis eina namo su ilga nosimi. Tačiau kelyje jam toptelėjo galvon aukso žiedas. Jis beregint pasukiojo žiedą, oro dvasios ir čia: ką įsakysiąs?
– Greitai ieškokit, kur mano nuotaka pabėgusi!
Oro dvasios išsisklaidė į visas puses ir kaip mat su žinia grįžta:
– Tavo nuotaka miške gailias ašaras lieja!
– Oi, kaip gerai! Tuojau neškit ją į mano pilį, o aš namo skubėsiu jos laukti.
Ir oro dvasios lengvut lengvutėliai paėmė karalaitę ant rankų ir nunešė į Klastuolio pilį. Jis karalaitę pasitiko šypsodamasis, o ta rauda ir rauda, nė žodžio neprataria.
O Teisuolis pabudęs rankas grąžo ir basiai gailauja, kad žiedas pavogtas ir mentelė su obuoliais paimti. Jis brėžtelėjo skiltuvą ir paklausė ugnies dvasias, kas paėmė mentelę ir obuolius.
– Klastuolis!-atsakė jam dvasios…
Pavartė kišenėje taurelę ir paklausė vandens dvasias, kas žiedą pavogė.
– Klastuolis!-atsakė jam dvasios.
– Tai eikite visos dvasios ir ieškokite, kur yra Klastuolis su žiedu!
Dvasios išsisklaidė į visas puses ir greit pranešė tokią žinią:
– Klastuolis su žiedu, mentele ir sužadėtine savo pilyje gyvena.
Mentelė pilies rūsyje paslėpta, o žiedą jis pats ant piršto mūvi.
Tai išgirdus, Teisuoliui užsidegė širdis, ir jis tuojau nuskubėjo sužadėtinės vaduoti. Priėjo prie Klastuolio pilies ir galvoja, kaip sužadėtinę iš jo atimti. Pagaliau sugalvojo: pirmiausia lieps vandens dvasioms mentelę iš rūsio atnešti, kad Klastuolis negalėtų žemės dvasių pagalbon pasišaukti. Kai Klastuolis pas sužadėtinę nuėjo, vandens dvasios paslapčiomis rūsio pamatus pragraužė ir mentelę išnešė. Tada Teisuolis nusiuntė visas dvasias žiedo atimti:
– Jūs, ugnies dvasios, deginkite Klastuolį mėlyna liepsna ligi skausmo. Jūs, vandens dvasios, liepsnas gesinkite vandeniu, kad Klastuolis nesudegtų. O jūs, žemės dvasios, numaukite žiedą nuo piršto.
Gerai, visos dvasios puolė į darbą. O Klastuolis, bėdą išvydęs, pasukiojo žiedą ir manė paliepti oro dvasioms liepsnas išblaškyti. Tačiau išėjo antraip: juo oro dvasios labiau puolė, juo liepsnos smarkiau liepsnojo – niekas negelbėjo, numovė žiedą.
Teisuolis dabar vėl turi visas dvasias savo valdžioje. Ir, žinoma, ko jis daugaiu lauks? Tuojau pasukiojo žiedą ir oro dvasioms prisakė atnešti nuotaką, o podraug ir Klastuolį. Nuotaka, Teisuolį pamačiusi, iš džiaugsmo ant kaklo jam puolė. O Klastuolis stovėjo nukaręs galvą ir galvojo: „Dabar mane Teisuolis į miltus sumals.”
Tačiau Teisuolis nieko nedarė, tik šitokius žodžius tarė:
– Klastingas buvai, tai nešiok klastininko ženklą ant kaktos! Vandens dvasios jam kaktoje išrašė ženklą, o ugnies dvasios jį išdegino, kad amžinai neišnyktų.
Tada Teisuolis pasiėmė sužadėtinę, nuėjo pas tėvą, atšoko vestuves ir laimingai sau gyveno.
