Pasaka prieš miegą

Kažkada, toli toli gyveno mažas mėlynakis berniukas. Buvo jis gal trejų ar ketverių metukų, kai kartą žaisdamas kieme rado pievoje pliušinį meškiną…
„Vargšas meškiukas….“ – pagalvojo berniukas – „tu neturi draugų ir niekas tavimi nesirūpina…“
– Aš galėčiau būti tavo draugas – ištarė berniukas nuo pliušinio meškio valydamas žemes. – mes busime patys geriausi draugai….. visada būsime kartu… Tau niekada nereiks liūdėti!…
Berniukas parsinešė meškiuką namo, nuprausė, pasodino ant lovelės krašto. „Tau reikėtų duoti vardą….” – pagalvojo berniukas – „Koks vardas tiktų mažam pliušiniam meškiukui?.. Žinau, pavadinsiu ji Mažium…”.
Kaskart eidamas miegoti ir ryte pabudęs berniukas apkabindavo meškį – “mano Mažius, geriausias pasaulyje meškis…”…. prabėgo keli mėnesiai, mėlynakis berniukas vis rečiau prisimindavo savo naująjį draugą, bet kaskart pamatęs jį kur numestą pakeldavo ir vis kartodavo: “mano Mažius… meškis… mano draugas…”. Viena diena lijo lietus, bet berniukas būtinai užsispyrė eiti į lauką… “mama, nu aš tikrai nelipsiu i bala, nu mama… beje, aš būsiu ne vienas, su manimi bus mano geriausias draugas Meškis…”…. po ilgo įkalbinėjimo berniukas griebė už letenos meškiną ir išdūmė į kiemą… visur telkšojo balos, o iš dangaus vis dar pliaupė lietus…. “kaip gražu visur” – šukavo iš džiaugsmo berniukas, bandydamas peršokti eilinę balą…
Ir vėl šlapios kojos, lietaus lašai tekėjo vaiko veidu ir krito už apykaklės… brrr kaip šalta…. staiga berniukas paleido iš rankos meškio leteną…. Mažius įkrito į didelę purviną balą, kurioje stovėjo senas purvinas automobilis….
“Tu toks purvinas, Mažiau….” berniukas pritūpė prie balos krašto… “aš negaliu tavęs toookio neštis namo, mama liepė neišsipurvint…”… “Nepyk, Mažiau.. aš tikrai negaliu…” staiga berniukas atsistojo ir nubėgo į kambarį…. liko meškis purvinoje baloje gulėti su savo vieno mintimis… Niekam jos nerupėjo…. ir net verkti negalėjo – pliušiniai meškiai neverkia… niekada neverkia… už meškiukus verkia lietus… gūdžiomis naktimis, kai į langą barbena lietaus lašai, o žaibo blyksniai apšviečia miestą, tokiomis naktimis, kai norisi lysti į lovą ir niekada nebepasirodyti… ir tokiomis naktimis, kai lietus ir žaibas yra priežastis būti su draugais… tokiomis naktimis lietus verkia už visus pliušinius meškiukus, kurie negali patys verkti, nors ir kaip to norėtų…