Vieną kartą prieš daug daug metų ant vieno seno medžio gyveno vikšrų šeimyna. Jie išsirisdavo iš kiaušinių, per savo gyvenimą suvalgydavo labai daug lapų ir baigdavo jį pavirsdami lėliukėmis. Vikšrai nežinojo, iš kur jie atsiranda. Tik įsivaizdavo, kad atsiranda iš kiaušinių, nes matė, kaip jų mažieji broliai iš jų išsirita. Vikšrų regėjimas buvo labai išsivystęs, bet jie net nenumanė, iš kur atsiranda kiaušiniai, kadangi drugeliai savo kiaušinius dėjo naktį.
Net jeigu vikšrai ir būtų galėję matyti naktį, jie vis tiek nebūtų pamatę drugelių, nes vikšras žiūri tik žemyn, tik į tą lapelį, kurį valgo. O drugeliai mėgo skraidyti aukščiau lapų ir labai retai vos vos prie jų prisiliesdavo savo letenėlių galiukais. Dauguma vikšrų visiškai nesidomėjo, iš kur atsiranda kiaušiniai, nesidomėjo jie ir tuo, ar lėliukės gyvena toliau. Jie buvo užsiėmę žaliausių lapelių valgymu. Ir jų pokalbiai iš esmės apsiribodavo svarstymais, kaip geriau pasiekti medžio pakraštį, kur auga patys šviežiausi ir skaniausi lapai. Sėkmingiausiu buvo laikomas tas vikšras, kuris sugebėjo pasiekti patį tolimiausią, patį žaliausią lapą.
Retkarčiais vikšrai būdavo priversti palikti senąjį šilkmedį ir leistis varginančion kelionėn į kaimyninį medį. Juk kaimyno lapas visad atrodo žalesnis! Bet po trumpo poilsio jie su didžiausiu džiaugsmu grįždavo į seną, pažįstamą medį, prie to įprasto skonio, kurį mėgo jų tėvai, tėvų tėvai…
Iš tikrųjų vikšrai bijojo tiktai dviejų dalykų: stipraus vėjo ir plėšriųjų paukščių. Staigus gūsingas vėjas galėjo stipriai supurtyti medžio lapus ir net ploniausias šakeles. Jaunas, nepatyręs, dar nemokantis tinkamai laikytis vikšras galėjo staiga pasijusti trumpiausiu keliu besklendžiąs motulės žemės link.
Ne daugelis iš likusių gyvų po smūgio iš paskutiniųjų rangėsi atgal ir įsijungdavo į šeimą, tačiau jau niekad nebesugrįždavo į savo ankstesnę būseną. Jie tapdavo keistuoliais: kai kurie iš jų pasakodavo apie visokias skraidančias figūras, kurias matė krisdami. Jie vadino jas „drugeliais“.
Jie nupasakojo jų formą ir spalvą taip, kad nė vienas vikšras, netgi pats seniausias, negalėjo suprasti, apie ką kalbama. Užuot darę tai, kas svarbiausia – lipę į viršų, jie pakeldavo akis aukštyn ir imdavo uždavinėti keistus klausimus: iš ko padarytas kiaušinis, kas nutinka senam persisotinusiam vikšrui po to, kai virsta lėliuke ir t.t. Dažnai kiti už akių šiuos vikšrus vadino skraidančiais.
Plėšrūs paukščiai atsirasdavo iš niekur. Būdavo, kad tu ir tavo bičiulis ramiai bebaigią skanauti ypatingai žalią lapelį, ir staiga, be jokio perspėjimo pamatai, kaip didžiulis snapas čiumpa jį už sprando ir nusitempia dangun. Tada gali būti tikras, kad niekada daugiau jo nebeišvysi, nes iš dangaus nepavyko sugrįžti nė vienam, netgi pačiam gudriausiam vikšrui.
Vikšrai težinojo vieną būdą, kaip apsisaugoti nuo paukščių: seniai mokė jaunimą, kaip neišsiskirti.
– Gali laikytis apatinės lapo pusės, – sakė senis savo jaunam mokiniui, – ten paukščiai tavęs nematys, bet tu neabejotinai nukrisi su lig pirmu vėjo gūsiu. Antroji taisyklė, kurią tau verta prisiminti yra ta, kad medžio pakraštyje esi labiau pastebimas, todėl geriau likti medžio tankmėje, vidury.
– O jei aš noriu patekti į viršų ir paragauti jaunų žalių lapelių? – klausia jaunasis mokinys.
– Tada turi žinoti, kad labai rimtai rizikuoji, – atsako senis, – gali ir nukristi, ir būti suvalgytas. – Ir trečioji taisyklė, – kartojo seniai, – judėk lėtai. Joks lapas nuo tavęs nepabėgs. Prisiminki: kas skuba gali atsisveikinti su gyvenimu.
Avri išsirito iš pilko kiaušinio. O tai tikrai žadėjo būsimus sunkumus. Dauguma iš pilkų kiaušinių išsiritusių vikšrų taip ir netapo lėliukėmis. Ir tikrai, pirmasis klausimas, kurį Avri uždavė vos išvydęs pasaulį, buvo, kaip trumpiausiu keliu pasiekti viršūnę. Senieji vikšrai bandė jį sulaikyti, bet, deja, veltui. Jis norėjo kuo greičiau užaugti, ir todėl darė visas klaidas, kurias tik gali daryti vikšras.
Jis judėjo greitai ir pakeliui valgė lapus iš viršaus. Jis tiesiog neturėjo laiko lįsti po jais, į apačią. Priešais jo akis nuolatos buvo vienut vienutėlis tikslas – nusigauti į pakraštį. Beveik kiekvienas kelyje jo sutiktas vikšras patarė sumažinti tempą, nusiraminti, pailsėti, pasaugoti save, bet jis neklausė. Dvi su puse savaitės jis ropštėsi į viršų, kildamas nuo šakos ant šakos. Jo kojytės sustiprėjo, žandikauliai sutvirtėjo, nagučiai paaštrėjo. Jis buvo liesas, nes nespėdavo prisivalgyti ir visą savo energiją sunaudodavo lipimui. Bet kuo aukščiau jis lipo, tuo skaisčiau švietė saulė ir tai jį drasino.
Lapai buvo vis žalesni ir tarp jų žiojėjo mėlyno dangaus lopinėliai. Jis matė daug vikšrų, kurie pasiekę medžio vidurį pasiliko ten. Mažiau buvo vikšrų, pasiekusių viršutinį ketvirtį ir tuo pasitenkinusių. Ir tik keletas beveik pasiekė pačią viršūnę ir pasiliko ten. – Jūs sunaudojote tiek daug energijos, – tarstelėjo eidamas pro juos Avri, – tai kodėl jums dar truputį nepasistengus ir neparagavus viršūnės skonio?
Atsakydavo jam visokiausiais pasiteisinimais: aš neturiu jėgų, aš noriu valgyti, čia ir taip patys žaliausi lapai, kuriuos kada nors mačiau, šitas medis apskritai neturi jokios viršūnės, medis auga greičiau, negu mes lipame į viršų ir kitus panašius niekus. Pasiekęs aukščiausiąjį lapą, jis pamatė seną storą vikšrą, ramiai žiaumojantį to lapo kraštą.
– Ar galėčiau prisijungti? – mandagiai pasiteiravo jis.
– Žinoma, – atsakė vikšras ir toliau graužė lapą.
Ir tai buvo paskutinis jo žodis, nes staiga Avri pamatė, kaip jis greitai tolsta, spurdėdamas juodame snape. Avri taip išsigando, kad netgi stiprios kojos nebeišlaikė jo vietoj. Legenda pasakoja, kad snapas taip pat nuplėšė ir tą lapo dalį, ant kurios sėdėjo Avri, ir tai padėjo jam lengviau kristi.
Atsidūręs ant žemės, jis pabandė suprasti, kas su juo atsitiko. Nors jis krito vos keletą sekundžių, bet per tą laiką nutiko tiek daug nuostabių dalykų, kad jis visiškai pamiršo baimę ir patyrė nepaprastą malonumą.
Iš pradžių jis matė kitus vikšrus, kurie buvo užsiėmę lapų valgymu, jų galvos buvo nulenktos žemyn. Jis šaukė jiems, kad tie pažiūrėtų į jį, bet niekas jo neišgirdo. Triukšmingas žiaumojimas slopino visus kitus garsus. Paskui jis išvydo nuostabias įvairiaspalves būtybes, kurios plasnojo šalia jo ir tarp lapų. Jos glaudėsi viena prie kitos arba dėjo kiaušinius.
– Tai tikriausiai drugeliai, – pamanė jis sau.
Jis beveik galėjo prisiekti, kad girdėjo, kaip jie vienas su kitu kalba, arba, tiksliau, kaip dainuoja, ir jam buvo labai malonu girdėti šią dainą. Jis net pradėjo galvoti, kad mirė ir jau besąs aname pasaulyje, bet staiga pajuto stiprų smūgį ant lapų, kurie lyg kilimas dengė žemę. Tai gražino jį į tą realybę, kurią jis paliko vos prieš keletą sekundžių, ir kur jis – tik paprastas vikšras.
Po ilgos kelionės, kuri verta atskiros istorijos, Avri vėl grįžo į vikšrų bendriją. Jis labai greitai suprato, kad nebeturi su kuo kalbėti. Jo daugiau nebedomino žali lapeliai, ir netgi viršūnė buvo praeitas etapas. Jis nusprendė, kad nori būti drugeliu.
– Tau galvoj kažkas pasimaišė, kai kritai, – sakė jam, – palik mus ramybėje ir susisuk į lėliukę.
Ir nors vikšrų pasaulyje tai prilygo keiksmažodžiui, Avri buvo ne iš tų, kurie į žodžius žvelgtų lengvabūdiškai, net ir į tuos ištartus supykus. Jis pradėjo stebėti, kaip tampama lėliuke. Prisiminė, kad drugeliai buvo labai panašūs į vikšrus, tik su sparneliais. Ar gali būti taip, kad tai ir yra vikšrai su sparnais?
Nuo pat stebėjimo pradžios, jis aiškiai suprato, kad niekas iki jo šito netyrinėjo, ir tai buvo akivaizdu. Paprasčiausiai dėl to, kad nieko šitai nedomino. O jeigu jie būtų pradėję rimtai stebėti ir studijuoti visa tai, būtų pastebėję, kad iš vikšro lėliukės apvalkalo viduje nieko nelieka. Kas gi su juo atsitinka? Nejau jis tiesiog pradingsta?
Avri nusprendė prisidėti prie senojo vikšro ir pasekti visą procesą. Jis stebėjo, kaip vikšras darėsi vis riebesnis ir sotesnis, girdėjo iš jo, kad jam nusibodo graužti lapus: net jei dabar kas atneštų šviežutėlį lapelį nuo medžio krašto, nelabai jį tesujaudintų. Ir štai tada Avri išgirdo iš jo (o šito ir reikėjo tikėtis), kad jis nori tapti lėliuke.
– Tai normalus procesas, – pasakė vikšras ir ėmė austi tinklą.
– Padaryk man paslaugą, – paprašė jo Avri, – jeigu po lėliukės tu tapsi drugeliu, ateik ir pašauk mane, gerai?
– Pamiršk savo kvailystes – atsakė jam vikšras – juk mes abu žinome, kad lėliukė – tai pabaiga.
Bet Avri maldavo toliau, kol vikšras galiausiai sutiko ir tik dėl to, kad šis netrukdytų austi tinklo. Po poros dienų senasis vikšras pasidengė apvalkalu, kuris vis apvalėjo ir apvalėjo, kol vikšras visai pranyko po juo.
Avri nepasidavė. Pilkieji genai kurstė jo užsispyrimą ir jis iki galo naudojosi šia savybe. Dienas ir naktis jis leido šalia lėliukės, neklausydamas savo draugų, kurie įtikinėjo grįžti prie normalaus gyvenimo.
– Aš nejaučiu jokio skonio grauždamas lapus, ir jeigu man skirta tapti lėliuke, tai bent noriu žinoti, kas su manimi bus.
Jis beveik nemiegojo, baimindamasis, kad kažkas atsitiks, jei užsnūs. O tamsiomis naktimis, kai matomumas būdavo itin prastas, jis snūduriavo atsirėmęs į lėliukę taip, kad prabustų nuo menkiausio jos krustelėjimo.
Ir tai įvyko! Kaip tik tada, kai pasirodė pirmieji nusivylimo ženklai, kai alkis beveik susuko jo tuščią pilvą, – lėliukė truputį sujudėjo.
Šis vaizdas pakerėjo Avri. Palengva lėliukės apvalkale atsirado plyšelis. Jis vis didėjo ir didėjo, ir iš jo išlindo maža juoda galvutė. Po keleto sekundžių lėliukė taip sudrebėjo, kad Avri išsigandęs atšoko atgal. Lėliukė pasidalijo į dvi dalis, ir du spalvoti sparneliai, kaip tik tokie, kokius jis matė tada krisdamas, išsiskleidė į šalis visu savo gražumu. Lengvai suplasnojo ore ir nuskraidino nuostabų drugelį nuo lapo ant lapo žydram danguj.
Avri nustėro, jo širdis ėmė pašėlusiai trankytis. Jis apsižvalgė, norėdamas pasidžiaugti su kitais vikšrais, bet niekas neišvydo to, kas atsitiko. Jie buvo užsiėmę lapų graužimu, bandė slapstytis nuo paukščių ir ieškojo naujų žalių lapelių.
Jis troško šūktelti:
– Žiūrėkite, aš buvau teisus!
Bet žinojo, kad nieks jo neišgirs.
Staiga Avri pajuto silpnumą, kuris užliejo visą jo kūną. Įtempto laukimo dienos, jaudinimasis ir nusivylimas dėl jį apėmusios vienatvės darė savo. Jis nebegalėjo išsilaikyti ant lapelio, pakėlė savo letenėles aukštyn, lyg prašytų pagalbos, ir viskam aplinkui abejingas pradėjo kristi žemyn.
Atsigavęs, nesuprato, kur esantis. Jaudinančios muzikos garsai jam priminė pirmąjį kritimą, bet šįsyk jie sklido kur kas garsesni ir iš arčiau. Medžio lapai dideliu greičiu lėkė jam pro šalį, bet kad ir kaip bebūtų keista, jie judėjo iš kairės į dešinę, o ne iš viršaus žemyn.
– Gal mane paukštis pačiupo, – pagalvojo jis, bet tada man skaudėtų, – kaipmat pats save nuramino.
Jis atsigręžė ir pamatė akis, kurios jam pasirodė pažįstamos. Bet juk tai senojo, pavirtusio lėliuke, vikšro akys.
– Aš pažadėjau tau ir laikausi žodžio, – uždainavo jis ir nusišypsojo.
– Kodėl tu dainuoji? – paklausė jo Avri – ir apskritai, kur aš?
– Aš dainuoju, nes dabar tai mano prigimtis, o tu mano letenėlėse ir mes skrendame kartu.
Avri vargiai spėjo žiūrėti į jam besiveriančius vaizdus. Drugelis kilo vis aukščiau ir pirmąkart gyvenime Avri išvydo, kaip atrodo jo medis iš viršaus. Jis matė žalius ir nuvalgytus plotus, daugybę vikšrų, keletą pasiekusių viršūnę, matė netgi kaimyninius medžius.
– Kur nori, kad tave nuleisčiau? – išdainavo drugelis.
– O kas iš viso nori nusileisti? – atsakė Avri pamėgdžiodamas drugelio dainavimą.
Netgi tada, kai jie nusileido ant vienos iš labiausiai apgyvendintų šakų, jų vis tiek niekas nepastebėjo. Visai netoliese įsitaisė senas drugelis, dedantis kiaušinius.
– Tai štai kaip tai vyksta? – klaustelėjo Avri.
Drugelis nusišypsojo jam, ir jo veidas suspindo iš laimės:
– Kaip man pasisekė kalbėti su vikšru!
– Kuria prasme? – paklausė Avri.
– Dar niekad nekalbėjau su vikšru – atsakė jis, – tai yra nuo tos akimirkos, kai pats lioviausi būti vikšru.
– Tai kodėl gi jums visų vikšrų nepaskraidinti virš medžio? – toliau domėjosi Avri.
– Nėra nieko, ko mes trokštume labiau, – tarė drugelis – tačiau niekaip negalime šito padaryti.
– O kaip su manimi galėjote? – nenurimo Avri.
– Nes tu šito norėjai, – pasakė jis – tu pakėlei letenėles, nes troškai būtent šito ir nieko daugiau.
Todėl aš ir galėjau sučiupti tave už iškeltų viršun letenėlių. Nepamirš šito, – pridėjo buvęs senasis vikšras ir nuskrido savo keliu.
Po tos lemtingos dienos dar daug valandų skraidė Avri. Laikui bėgant jis išmoko daug įvairiausių gudrybių ir susidraugavo su daugeliu drugelių. Iš kiekvieno jų sužinojo ką nors nauja apie drugelių gyvenimą, patirdamas didžiulį malonumą.
Netgi tada, kai jis vėl pradėjo graužti lapus, jis rado juose naują, niekada iki tol nejaustą skonį. Jis pavadino jį „tikslo skoniu“ arba „gyvenimo prasme“. Dabar pirmąsyk savo gyvenime jis matė prasmę tame vienodame lapų graužime. Jis žinojo, kad jei daug valgys, turės jėgų ilgai skraidyti, ir tuo pačiu jis suteiks didžiulį malonumą drugeliams, kurie jį skraidins dangaus padange. Jis mėgavosi tuo malonumu, kurį jiems suteikė ir nebuvo ribų jo laimei.
Tačiau su kiekviena diena jis vis labiau ir labiau jaudinosi dėl savo draugų vikšrų.
– Jei tik jie žinotų, ko netenka, – galvojo jis sau – tuoj pat pakeltų galvas ir pradėtų ieškoti drugelių sparnų, jie liautųsi graužę, kad išgirstų dainų skambėjimą ir pakeltų letenėles, visiškai pasitikėdami, kad nenukris. Juk neabejotinai vienas iš drugelių juos pagaus dar nepasiekus žemės.
Jis jautė, kad kuo didesnis jo džiaugsmas ir laimė drugelių pasauly, tuo didesnė jo vienatvė tarp gentainių.
– Aš įsitikinęs, kad jiems tai galima paaiškinti, – pagalvojo jis sielos gilumoje ir nusprendė pradėti naują darbą – papasakoti vikšrams apie drugelių gyvenimą.
– Galbūt aš ir ypatingas vikšras, bet esu tikras, kad yra daugiau tokių kaip aš, kurie ieško, nežinodami, ko nori, klaidžioja tarsi akli migloje. Jiems aš ir parodysiu kelią. Aš nieko negaliu priversti, tačiau bent jau žinosiu, kad stengiausi padėti tiems, kurie ieško pagalbos.
Ir štai atėjo Avri laikas, kada jis visiškai ramus pavirto lėliuke. Žinodamas, kad iki galo pasiekė savo kaip vikšro gyvenimo tikslą. Po savęs jis paliko smulkius medžio ir miško sandaros žemėlapius, artimiausių ir patogiausių kelių į viršūnę brėžinius, smulkią drugelių sandaros anatomiją, kiaušinių dėjimo ir išsiritimo iš jų schemas ir netgi rekomenduojamų ir saugių valgymo rajonų žemėlapius.
Jis žinojo, kad jeigu gims dar vienas vikšras, geidžiantis skraidyti, tai galės pasinaudoti šiomis jo paliktomis žiniomis. Nors dauguma vikšrų žemėlapiais naudojosi tik tam, kad greičiau surastų žaliausių ir skaniausių lapų rajonus.
Labai nedaug vikšrų su žemėlapiais ieškojo kelio į viršūnę. Dar mažiau iš jo darbų analizavo kiaušinių ir lėliukių sandarą. Ir tik vienetams kilo klausimas: „Kaip jis gavo šitas žinias? Iš kur atsirado tokie paprasti sudėtingų problemų sprendimai? Iš kur jis gavo šitas nuostabias dainas, kurias parašė? Ar mes galime semtis iš to pačio žinių šaltinio, kaip ir jis?“
Avri buvo pirmas skraidančių vikšrų dinastijoje. Tie, kurie pasaulį išvydo po jo, nuėjo panašų kelią, ir kiekvienas jų vis papildydavo savo pirmtakų žinias. Jie aprašė drugelių pasaulį tiems, kas ateis po jų. Jie žinojo, kad drugeliai vikšrus myli labiau, nei šie gali įsivaizduoti.
Jie taip pat žinojo, kad išauš tokia diena, kai visi vikšrai pakils į orą ir drugeliai jiems padės, ir tada bus begalinis džiaugsmas bei malonumas ir drugelių, ir vikšrų pasaulyje. Jie laukė šitos dienos ir visomis priemonėmis stengėsi ją priartinti.
