Pasaka apie diedą ir bobą

Gyveno diedas su boba. Jiedu neturiėjo vaikų. Sykį pjaustydama barščius nupjovė galą nykščio. Tą galą nykščio užmetė už pečiaus. Ne po ilgam išgirdo toj boba – kažin kas už pečiaus žmogišku balsu šneka. Toj boba arti priėjo prie užpečkio klausyt, kas tenai, ir klausia:

– Kas čia yr?

Sako:

– Aš – tavo sūnus. Aš atsiradau iš tavo to galo piršto.

Toj boba išėmė iš užpečkio, paleido an žemės – ką tik matyt. Tas vaiks toks linksmas, tik sukasi. Klausia tas vaiks:

– O kur tėvas?

Boba sako:

– Tėvas lauke aria.

Sako:

– Duok man, motin, – tėvui nunešu pietų ir aisu pas jį.

Boba davė jam pietų. Tas nykštuks nuvė pas tą tėvą, o atėjęs sako:

– Padėk Dieve.

Tas senis apsidairė: n’o kas čia sakė „padėk Dieve?“ Sako tas nykštuks:

– Aš – tavo sūnus. Aš atsiradau iš motinos to galo piršto.

Tas tėvas žiūri – kad toks gražus vaikas, ale ko tik matyt an žemės. Džiaugiasi tas tėvas. Sako tas vaiks:

– Tėvai, te tau pietų, aik valgyt, o aš už tave paarsu.

Tėvas sėdo valgyt, o tas sūnus nykštuks aria.

Važuoja ponas. Žiūri, kad vienas arklys aina ir aria. Sako tam žmogui tas pons:

– Ale tai turi gerą arklį, kad jis viens moka art!

Sako tas žmogus:

– Kad tai ne viens arklys aria, ale ten mano sūnus.

Pons nuvė pažiūrėt, kas ten per sūnus, – pamatė tokį dailų vaiką. Sako:

– Parduok tu man jį.

Tas žmogus nenor, o tas vaiks sako jam in ausį:

– Parduok – aš tuo pareisu.

Tas pons sako:

– Aš tau duosu už jį šimtą rublių.

O tas žmogus sako:

– Mažai.

O tas nykštuks sako:

– Tėvai, gana, imk pinigus.

Tas pons užmokėjo šimtą rublių, tą nykštuką pajėmė, susivynio in skepetaitę ir insidėjo in kišenių. O kad parvažiau namo, sako pačiai: – Ale kokį aš vaiką parvežiau!.. Aikšę, parodysu.

O kad inkišo ranką in kišenių – žiūri, kad tik skepetaitė tuščia. Skepetaitėj tik skylė, kur jis išlindo.

Ir parė [nykštukas] vėl pas tėvą ir tenai gyveno.