Papūga Zirzė ir papūginas Zurzius naktimis išskrisdavo iš narvelio ir lėkdavo tiesiai į mišką. Toji tamsi ir gana baugi vieta nežinia kodėl žavėjo mažuosius paukštelius. Vos tik praskridusi pro pirmąsias medžių šakas Zirzė sušukdavo:
– Zurzi, aš nebenoriu grįžti namo. Man taip gera miške!
Deja, Zurzius niekada nesuprato draugės norų ir vos išgirdęs tolyje užgiedantį gaidį sakydavo:
– Skrendam namo, Zirze, šeimininkai supyks.
Kiekvienas rytas Zirzei būdavo liūdnas. Papūgėlė svajodavo apie tai, koks gražus turėtų būti miškas ryte, kai raudona saulė ima deginti medžių šakas ir lapus. Užsimerkusi ji tarsi girdėdavo naktinių vilkų pateles, niūniuojančias svajingas lopšines savo mažyliams. Tačiau kas rytą Zirzė klusniai sekdavo paskui Zurzių atgal į narvą.
Šeimininkai liūdėjo dėl tokio vienos papūgėlės elgesio. Jeigu ne Zurzio pastangos būti linksmam už juos abu, papūgų porelė jau seniai būtų iškeliavusi į kaimą. Kur jis yra, niekas nežinojo. Na, nebent senasis Aras – šeimininkų basetas, kurį prieš porą mėnesių ten išvežė.
Zurzis labai kentėjo dėl tokio draugės elgesio ir kasnakt atskridęs į mišką klausdavo patarimo senos senos pelėdos Sofijos, kuri visada elgdavosi be galo išmintingai ir oriai. Toji tik sunkiai atsidusdavo ir tardavo:
– Vaivorykštė nenustos buvusi, jeigu užsimerksi.
Zurzis visad stengdavosi įsiklausyti į senojo paukščio žodžius, bet jam niekada nepavykdavo suprasti, ką gi jie galėtų reikšti.
Vieną dieną po smarkaus lietaus pasirodė be galo graži vaivorykštė. Nežinia kaip Zurziui šovė į galvą tokia mintis, tačiau papūginas išskrido iš narvo, kurį šeimininkai palikdavo pravirą ir ėmė skrieti link vaivorykštės. Jis vis skrido tikėdamasis, jog pagaliau supras, kodėl Zirzė tokia liūdna namuose. Papūginas taip tuo apsidžiaugė, jog visai nepastebėjo raudono rutulio. Mažasis paukštelis gailiai sukliko ir atsitrenkė į karštą karštą vidudienio saulę…
Grįžę po darbo šeimininkai rado narvelį tuščią. Supratusi, kas atsitiko Zurziui, Zirzė išskrido gyventi į mišką, bet daugiau niekada gyvenime nebežiūrėjo į saulę.
