Svidenių gi Petronis aitvarą gavęs visai nelauktai. Vienąkart einąs per ganyklas ir radęs kaištį. Tai, kai parėjęs, ėjęs tiesiai stonion arklių žiūrėti ir kaištį, kad nepamestų, pakišęs pagrėbstin. Nuo to karto, sako, vis loviai pilni ir pilni avižų, o arkliai tai net dribsi nuo riebumo. Jis jau pamatęs, kad čia gerai, ir taip išturėjęs net kelis metus. O vienais metais tarnavęs koks tai bandininkas ir, mėšlą veždamas, pamatęs kaištį. Ištraukęs ir užkišęs. Tik cin cin suskambėję, ir nei kaiščio, nei nieko. Nuo to karto kaip ranka atėmė: ir gyvuliai sukūdę, ir visa blogai ėjosi. O Petronis tai tik nepasikoręs iš nusiminimo: nieko neleisdavęs arklių liuobti, kaip tik jis pats, o čia bandininkėlis, nieko nežinodamas, kaištį ištraukė, ir visa prapuolė.
