Meldynuose veisėsi pulkas lapių, tarp kurių viena buvo gudruolė, praminta Švelniakaile.
Kartą auštant Svelniakaile slapta nuo kitų savo kūmučių nustyrino į artimiausiąjį kaimą.
Kaime visi saldžiai tebemiegojo. Patyliukais prasliuogė lapė po tvora ir įsigavo į vynuogyną. Ant vynuogienojų, tarp lapų, geltonavo tartum auksas išsirpusios kekės. Švelniakaile godžiai ėmė skainioti kekę po kekės. Štai jau ir rytas išaušo, o ji vis tebeskabo. Tiek prisiskabė, jog nei suėsti, nei išsinešti nebevalioja.
Rytą sodininkas išėjo iš namų pasiskinti pusryčiams vynuogių ir išvydo lapę.
„Oi, kiek ji vynuogių išniokojo! – pamanė sodininkas. – Nagi palauk tu man!”
Jis pasiėmė kirvį ir ėmė sėlinti prie lapės. O Švelniakailė taip buvo įnikusi į vynuoges, jog nieko nebemato.
Patyliukais prislinko sodininkas, užsimojo kirviu ir – čekšt! – nušmauškino lapei uodegą!
– Oi-oi! – sustugo lapė.
Nesiliaudama ingzti, jinai šmurkštelėjo iš sodo, ir pati nebeatsimena, kaip atsikliuvo meldynuose.
Kitos lapės ėmė tyčiotis iš jos:
– Ai, beuodegė!
– Ai, begėdė!
Švelniakailė įsižeidė. Pasitraukė j pašalį ir galvoja: „Kas daryti? Užpiaus mane lapės besišaipydamos.”
Švelniakailė krestelėjo iš apmaudo galvą. Ir tuojau prieš pat jos snukį nukrito ant žemės vynuogių kekelė, atsitiktinai užsikabinusi už ausies, jai bedumiant iš sodo. Ant kekelės bebuvo likusios tik dvi uogelės, bet Švelniakailei ir to užteko. Jinai įsikišo į kiekvieną šnervę po uogą, priėjo prie savo kūmučių, ir kad sučiaudės! Viena uoga iššoko iš nosies ir nukrito priešais lapes. Lapės – o godumas jų vynuogėms neapsakomas! – ėmė peštis. Švelniakailė sučiaudėjo dar kartą – ant žemės nukrito dar viena vynuogė.
Švelniakailė pačiupo šitą vynuogę pati, suėdė ją ir sako: – Šiandien tiek prisikirtau vynuogių, kad jos man net per nosį byra. Aš žinau vietą, kur yra daug išsirpusių vynuogių.
Jeigu norite, ir jus tenai nuvesiu.
– Norime, norime! – sušuko visos lapės kartu.
Naktį laputės nučiūžino į kaimą. Švelniakailė nuvedė jas į vynuogyną. Lapės išvydo – vynuogės išsirpusios, saldi sunka kone trykšta – ir godžiai puolė jąsias, užmiršusios viską pasaulyje.
Jos taip įniko j vynuoges, jog nepastebėjo, kaip Švelniakaile priraišiojo joms uodegas prie vynuogienojų.
Prašvitus Svelniakaile užšoko ant tvoros, ir kad suriks:
– Ei, laikyk vagį!
Sodininkas su savo vaikais, giminėmis ir kaimynais, pačiupę kas lazdą, kas kaplį, kas kirvį, atbėgo vagių gaudyti. Išvydo lapės žmones, suspigo iš baimės, ir kad šoks bėgti! Visų uodegas tartum kirviu kas būtų nukapojęs.
Nepraėjo nė valandėlės, ir lapės jau buvo namie. Pardūmė ir Švelniakaile. Bet dabar iš jos niekas nebesišaipė.
O sodininkas iš pradžių buvo susikrimtęs:
– Ai-ai-ai! Nagi žiūrėkite, ką jos padarė mano vynuogynui! Bet čia jis išvydo lapių uodegas:
– Oi, oi, oi, tai bent laputės! Žiūrėkite, vynuogių paėdė ir užmokestį paliko! .. Iš šitų uodegų išeis mano vaikams geros kepurės.
Sodininkas susirinko lapių uodegas ir patenkintas grįžo į savo namus.
