Tūlas ūkininkas pasistatė naują butą, bet aname negalėjo gyventi, nės per dienas ir naktis ten vaidėsi.
Vieną kartą atsivedė du meškinyku meškas ir įsiprašė pas aną ūkinyką į nakvynę. Meškinykai, sulaukę vakaro, atsigulė kartu su visa šeimyna, savo gi meškas pririšo anoje vaidijančioj stuboj. Kada saulė nusileido ir ėmė temti, atėjo velnias į aną stubą, atsinešė krepšį žuvų ir, susikūręs ugnį, pradėjo kepti ir valgyti.
Meška, išvydus kepsnį ir suuodus gardų skonį, norėjo ir ji žuvų paragauti, ir kada velnias žuvis kepė, tai meška ėmė po vieną ir valgė. Velnias užpykęs paėmė pagalį – paukšt meškai per nagus:
– Aškac, tu bestija!
Meška „niur niur niur“ ir vėl ima žuvį. Velnias ir antru kartu paukšt per nagus meškai. Ale jau tas buvo per daug. Kaip ji nusitvėrė velnią už kudlų – visą sumankė ir paskui paleido.
Ant rytojaus meškinykai su savo meškoms išsivedė savo keliu, o anoj ūkinyko stuboje nustojo vaidytis. Bet niekas nežinojo priežasties.
Nuo to laiko praslinko septyni metai. Kada vieną kartą minėtas ūkinykas nuvažiavo į tolimą mišką vežti medžių. Jam bekertant medžius, prisiartino prie jo tokis sunykęs žmogelis ir užklausė:
– Prieteliau, ar dar vis pas tave randasi tos katės?
Žmogus iš pradžių nusistebėjo, nežinodams, ką atsakyti, bet paskui susiprato ir sako:
– Randasi – pažiūrėtai, kiek jau jos katukų atvedė.
– Tai gerai, prietel, kad man pranešei. Aš pas tave daugiaus neisiu, nes tos katės kaip mane pavartojo, tai aš ir po šiai dienai neturiu sveikatos! Ar girdi, prietel, tavo stuboje po pečium randasi katilukas pinįgų, tai tu juos išsiimk, o man katilaitį sugrąžinki, nės jis yra man reikalingas.
Tas žmogus sunykęs buvo velnias.
