Kaip lapė vilkui kailinius siuvo

Eina vilkas pagiriu, o genelis medį kala. Pakėlė vilkas galvą ir sako:
Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau čebatų nenusikali!
O genelis atšauna:
Man ir nereikia čebatų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi.
Vilkas prisiminė, kad jis per žiemos speigus dantimis iš šalčio kalendavo, nuliūdo ir eina verkdamas. Susitinka lapę. Lapė klausia:
Kūmuti, ko gi tu verki?
Kaip man neverkti, jeigu genys sako: „Vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o sau kailinių nepasisiuvi“.
Būta ko verkti. Aš tau pasiūsiu kailinius, kūmuti, tik tu man atnešk vieną avelę.
Vilkas nuėjo, papjovė avelę ir atnešė.
– Ateik rytoj, tai bus pasiūti kailiniai,- sako lapė. Lapė avelę surijo ir raičiojasi pakalnėj soti, šildosi atokaitoj.
Atėjo vilkas.
Na, laputaite uogele, ar pasiuvai kailinius?
Atbėgo lapė ir sako:
Strazdeli, strazdeli, veskis vaikelius, kirsiu eglelę.
Kirsk sau,- atšovė strazdas.- Pažiūrėsiu, kuo gi tu nukirsi.
Lapė pliaukšt pliaukšt sudavė keletą kartų su uodega per medį, bet, matydama, kad strazdelis nebijo, paklausė, kas pamokė jį šitaip elgtis.
Varnelė, gera žmonelė,- atsakė iš gūžtos strazdelis. Užvirė lapei širdis ant varnos ir nusprendė jai nedovanoti.
Nubėgo pamiškėn, kur varnos skraidydavo, ir atsigulė aukštielninka, dėdamasi negyva esanti. Pamačiusi negyvą žvėrį, varna tuoj atskrido, nutūpė ant lapės ir ėmė kranksėti, varnų giminę į puotą šaukti. Lapė capt ją nutvėrė ir jau ketina ėsti, bet varnelė ėmė prašytis:
Ką darysi, daryk, tik nedaryk taip, kaip senelis bobutei darė.
O kaipgi jis darė? – smalsiai klausia lapė.
Ogi paėmė iš šiukšlyno statinaitę be dugno, įdėjo jon bobutę ir tol vežiojo, kol jos kaulai subyrėjo.
Lapė, norėdama išbarstyti varnai kaulus, įtupdė ją statinaitėn be dugno, o varnelei to tereikėjo – dar ir šiandien ji gyva tebe lakioj a ir iš lapės juokiasi.
Taip ir liko jis tuščiomis rankomis. O kai sugrįžo namo ir pati paklausė, kur dėjęs arklį, Peras jai atsakė šitaip:
Aš jį nusiunčiau Perui antrajam. Kam sakau, jam kratytis ratuose.
Dabar jis galės parduoti arklį ir nusipirkti karietą.
Ačiū labai, ačiū! Niekad nepagalvojau, kad esi toks geras,- tarė pati.
O tasai, kuris paėmė šešis šimtus talerių, vežimą mantos ir skrynelę pinigų, sugrįž namo. Sugrįžo ir mato, kad visas jo laukas suartas ir apsėta ir pirmučiausia jis užklausė pačios, iš kur ji gavusi sėklos.
Ak,- sako pati.- Juk ne veltui žmonės sako – ką pasėsi, tą ir pjausi. Šit aš ir pasėjau druską. Kad tik greičiau palytų.
Kvaila buvai, kvaila ir mirsi – atsakė jai vyras.- Tiek to, matyt, kad nieko neišmanai, bet ir kitos ne geresnės už tave.