Išvarpos

Buvo kartą graži mergaitė, bet didelė tinginė ir apsileidėlė. Ji baisiai nemėgo verpti, ir jei verpdama rasdavo linuose kokį gurguliuką, išpešdavo visą saują ir mesdavo žemėn. Ji turėjo labai darbščią tarnaitę; ta rinko numestas išvarpąs, dėjo į krūvą, paskui jas ištaisė, plonai susiverpė ir išsiaudė gražius drabužius.
Vienas jaunikaitis pasipiršo tinginei ir sutarė daryti vestuves. Per mergvakarį tarnaitė smagiai šoko su savo gražiaisiais drabužiais, o jaunoji tarė:
Kaip puikiai šoka ji, matai! Ją puošia išvarpos tiktai.
Išgirdo jaunikis ir paklausė, ką reiškia jos žodžiai. Ji atsakė, kad ta išsiaudusi drabužius iš jos numestų žemėn linų išvarpų. Jaunikis suprato, kokia ji tinginė ir kokia darbšti tarnaitė, todėl ją pametė ir vedė tą neturtingą mergaitę.