Praamžiaus valdymo metu pasaulis buvo apaugęs milžiniškomis giriomis, kuriose plytėjo daugybė pelkių. Pelkės gyvuliams nepatiko, todėl jos buvo negyvenamos. Tada Praamžius nusprendė sukurti gyvulių, kurie gyventų pelkėse. Pirmiausia sutvėrė varlę. Paleido jį į balą ir žiūri, kaip gražiai liuoksi. Varnos tada buvo tik pilkos. Viena varna neiškentė, puolė, čiupo tą vargšelę už uodegos (mat varlės iš pradžių buvo su uodegomis). Praamžius supyko, kam ši uodegą varlei nukando ir liepė savo tarnams varną degute išmaudyti. Nuo to laiko visos varnos tapo juodos, o varlės – be uodegų. Kai varną degute maudė, viena jos giminaitė bandė sutrukdyti, užtai gavo degutuota šluota per abu šonus, todėl ir liko jai juodi sparnai. Bites Dievas sukūrė iš artojo prakaito lašų. Iš paskutinio prakaito lašo padarė bičių motinėlę. Bitės prašė Dievą, kad jų įgeltas žmogus ar gyvulys mirtų, tačiau Dievas padarė kitaip – kad įgėlusi bitė mirtų. Bites Dievas padaręs šventais vabzdžiais už tai, kad šios Dievą medumi penėjusios. Nepaklusniam vėžiui Dievas įstatęs akis į užpakalį. Visiems sutvertiems gyvuliams Dievas davęs vardus, o iš to besityčiojusiai plekšnei Dievas paliko susiraukusį veidą. Paukščiams plunksnas Dievas dalijo ant akmens atsisėdęs. Genys pavėlavo, todėl jam Dievas prirankiojo įvairių likusių plunksnų ir dabar yra toks margas. Lakštingalą Dievas išpuošė gražiausiomis plunksnomis, bet ji pradėjo sakyti “Kas man tas Dievas, aš to Dievo nepažįstu”, todėl Dievas liepė nupešti jos gražiąsias plunksnas ir palikti tik pilkas. Gandras buvo visas baltas. Žmonės ėmus skųstis gyvatėmis ir kitais įkyriais ropliais, Dievas išgaudė visus roplius ir liepė gandrui juos paskandinti, maišo neatrišus. Bet gandras neiškentęs atrišo maišą, ir visos gyvatės išgarmėjusios lauk. Kol jas gaudė, išbėgiojo ir kiti ropliai. Grįžęs gandras papasakojo ugnį bekūrenančiam Dievui, kas nutiko. Dievas užsirūstinęs nuodėguliu uždrožė gandrui per sparnus ir išvarė jį roplių rinkti. Nuo tada juodasparnis gandras vis renka roplius pievose ir balose.
