Vienas tėvas turėjo tris sunūs – du gudrius, trečią kvailą. Tėvas sunkiai manėsi, reikėjo siųsti sūnus uždarbio ieškoti. Davė kiekvienam po tošinukę su paviržiu, ir jie išėjo. Ėjo, ėjo, kol užsimanė pietų. Protingieji broliai sako:
– Ką mes kiekvienas savo valgysim kaip susipešę? Pirmiau suvalgykim jaunėlio paviržj, kad jam lengviau būtų nešti.
Suvalgė ir eina visi toliau, kol užsinorėjo pavakarių. Protingieji valgė kiekvienas savo paviržj, o kvailučiui nieko nedavė. Tasai sako:
– Broliai, ir aš noriu valgyti!
– Kas tau liepė taip greit savo duoną suvalgyti! – tiedu atrėžė.
Liko vargšelis nevalgęs. Pavalgę pavakarius, vėl visi keliauja toliau, kol ateina vakarienės metas. Protingieji valgo kiekvienas iš savo tošinės, o kvailučiui nieko neduoda. Tasai sako:
– Broliai, ir aš noriu valgyti!
– Ar tavo tošinė kiaura, kad viską iš jos išbarstei? – atkirto tiedu.
Eina gulti vargšelis nevalgęs. Rytą atsibunda – protingieji broliai nuėję, palikę jį vieną miške. Ką dabar daryti? Nusprendžia, kad eis, kaip saulė eina, – vis kelią užtaikys. Eina, eina, kol pamato didelį skruzdėlyną, ant kurio vėjas užvertęs storą medį. Skruzdės gailiai prašo, kad pagelbėtų – negalinčios to medžio nuversti.
Kvailutis palenda po medžiu, atsispiria ir nuverčia!
– Ačiū, ačiū!-dėkoja skruzdėlės. – Sunkią valandą mes tau padėsim!
Eina toliau, girdi bites gailiai dūzgiant, kad ateitų pagalbon. Kvailutis pasižiūri – lokys lipa j drevę medaus kopinėti. Kai paleido į lokį tą pačią tuščią tošinę, ta jam tiesiai į nosį. Išsigandęs lokys keberiokš žemėn ir duok dieve kojas.
– Ačiū, ačiū! – padėkojo bitės. – Sunkią valandą mes tau padėsim!
Eina toliau ir išgirsta kranklį gailiai kranksint. Pasižiūri – ogi jo vaikas iš lizdo iškritęs. Pakėlė kvailutis krankliuką ir į lizdą įdėjo.
– Ačiū, ačiū!-padėkojo kranklys. – Sunkią valandą tau padėsiu!
Ejo kvailutis toliau, kol pamatė didelį dvarą. Eis pas poną darbo ieškoti. Ponas sako:
– Duosiu tris darbus: jei padarysi, gausi sieką auksinių, jei ne – odą nudirsiu!
Kvailutis galvoja: „Reikia pamėginti, tėvas namie laukia su uždarbiu.” Vakare ponas sako:
– Šiąnakt turi iš laukų visus javus parvežti, vienu klojimu iškulti ir grūdus išvėtyti.
Atsisėdo kvailutis ant jaujos slenksčio ir sunkiai atsiduso. Kaip tokį darbą nuveiksi? Kur buvus, kur nebuvus, skruzdėlė ir čia:
– Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip – pernakt reikią viską suvežti ir iškulti. O skruzdė ramina:
– Nesirūpink, mes suvešim ir iškulsim.
Prisirinko skruzdėlių – net juoda, velka ir kulia, velka ir kulia.
Aušrelei brėkštant, viskas pabaigta, javai iškulti, grūdai krūvose.
Ponas rytą tik pečiais gūžčioja: kas galėjęs pamanyti! Vakare kvailučiui jis užduoda kitą darbą:
– Šiąnakt ant šio kalnelio turi pastatyti vaško bažnyčią.
Atsisėdo kvailutis ant kalnelio ir sunkiai atsiduso. Kur buvus, kur nebuvus, bitė atskrido:
– Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip – pernakt reikią vaško bažnyčią pastatyti. O bitė ramina:
– Nesirūpink, mes pastatysim.
Atskrido bičių devynios galybės ir tik siuva, tik siuva – aušrelei brėkštant, bažnyčia stovi gražut gražutėlaitė. Ponas rytą tik rankomis pliaukštelėjo: tai stebuklas! O vakare jis užduoda kvailučiui kitą darbą:
– Ant vaško bažnyčios bokšto turi užtupdyti auksinį gaidį.
Atsisėda kvailutis prie bažnyčios durų ir sunkiai atsidūsta. Kur buvęs, kur nebuvęs, kranklys ir čia:
– Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip – reikią auksinį gaidį ant bokšto “užtupdyti. O kranklys ramina:
– Nesirūpink, ir šitai padarysim. Sėskis man ant nugaros, gausimės į velnio pilį.
Atsisėdo kvailutis krankliui ant nugaros ir nė apsidairyti nespėjo, kai velnio pilį praskrido. Kranklys pro langą įplasnojo vidun ir pačiupo auksinį gaidį. Bet kranklys su dviem skristi negali, turi žeme bėgti. Išgirdę triukšmą, velniai iš paskos genasi. Jau beveik prisivijo juos, bet kranklys nukrėtė lašelį vandens nuo sparno, ir tuojau didelis ežeras radosi. Kol velniai laivo sulakstė, jie jau toli. Tačiau velniai ir vėl ant kulnų lipa. Tada kranklys nuo antro sparno nupurtė smėlio grūdelį, ir tuojau didelis kalnas radosi. Kol velniai kastuvo sulakstė, jie jau toli. Tačiau velniai neatstoja ir vėl lenda kaip smala. Tada kranklys numetė vieną plunksną, ir tuojau tankus miškas radosi. Kol velniai kirvio sulakstė, jie jau dvare – ir užtupdė gaidį ant bokšto viršūnės. Rytą ponas stebisi neatsistebi ir kvailutį į padanges kelia. Tegul liekas pas jį, duosiąs savo dukrą už žmoną.
O kvailutis ne – kur čia su ponais dėsies – pasiima savo uždarbį ir eina pas tėvą.
Pareina namo – protingieji broliai jau grįžę ir tėvui pilnas ausis pripasakoję, kad jie visą laiką kvailučio ieškoję ir negalėję eiti uždarbiauti. Bet kai tėvas sužinojo tiesą, tai labai papyko, protinguosius brolius išvarė į žmones darbo mokytis, o su jaunėliu abudu laimingai gyveno.
