Eglė ošia ir siūbuoja.
Strazdas tupi ir dainuoja:

Kirsiu kirsiu
Aš eglyne
Žalią eglę
Ištekinę.
Storą lazdą
Nusidrošiu,
Miško žvėris
Išvanosiu.

O pro šalį kiškis eina
Ir išgirsta strazdo dainą.
Kiškis stvėrės už ausų:
— Iš tikrųjų, kaip baisu!
Ką daryti?
Ką daryti?
Bėgsiu lapei pasakyti.

Bėga kiškis — kinkų linku —
Ir laputę susitinka:
— Oi kūmute, oi širdele,
Baisų triukšmą strazdas kelia…
Aš lekiu užkandęs žadą:
Strazdas eglę kirsti žada,
Storą lazdą jis darys.
Kam tik duosiąs, tas ir kris…
Ta lazda nuo šios dienos
Miško žvėris jis vanos.

Lapė dreba:
— Ką daryti?
Bėkim vilkui pasakyti.

Bėga kiškis, bėga lapė,
Plūsta strazdą smailasnapį.
Pilką vilką susitiko
Ir abudu jam suriko:

—Strazdu brazdu! Strazdu brazdu
Vilke, bėkime nuo strazdo!
Baisų triukšmą strazdas kelia:
Strazdas kerta eglę žalią
Ir ketina drožti lazdą…
Kaip sudrausti šitą strazdą?
Vilkas uodegą pabruko:
Nejuokais lazdos pabūgo.
— Ką daryti?
Ką daryti?
Bėkim šernui pasakyti…

Bėga žvėrys ristele,
Linksta samanos šile.
Šernas, gilių prižiaumojęs,
Kriuksi, baloj atsistojęs:
– Žvėrys, žvėrys, kriu kriu kriu!
Kur jūs bėgate būriu?

– Ak tu šerne nevalyvas,
Sklinda girioj didis dyvas:
Ar girdėjai apie strazdą,
Kur iš eglės drožia lazdą?..
Ta lazda nuo šios dienos
Miško žvėris jis vanos.

Šernas kriūkia: — Ką daryti?
Bėkim meškai pasakyti,
Ji drūtesnė už visus,
Jai ir strazdas nebaisus.

Žvėrys bėga, lapatoja,
Šernas kriuksi, lapė loja…
O meška, užmigus guoly,
Čiulpia koją kaip meduolį.
Mat bites ji kopinėjo
Ir tik paryčiu parėjo.
Miško žvėrys ją apstojo,
Šaukė, kaukė ir maurojo:

— Ak tu meška! Tu lepeška!
Tau nuo miego šonai braška.
Žindi koją ir pūkšti,
Ir pavojaus nejauti…
Kaukia, šaukia, kas tik gyvas:
Sklinda girioj didis dyvas.
Ar girdėjai apie strazdą,
Kur iš eglės drožia lazdą?
Ta lazda nuo šios dienos
Miško žvėris jis vanos.

Vos išgirdus apie lazdą,
Tuoj meška iš guolio brazda,
Ir išklausiusi dar kartą,
Kaip tas strazdas eglę kerta,
Lepeškojė ėmė širsti:
— Mes neleisim eglės kirsti,
Mes neduosim niekados
Strazdui droždintis lazdos.

Žvėrys klausia: — Ką daryti?
— Ugi — eglę atlaikyti!
Jeigu žvėrys įsikirs,
Niekad eglė neparvirs…
Tik laikykite tvirtai!
Na, prie eglės — lapatai!

Žvėrys bėga, lapatoja,
Kaukia, kriuksi ir mauroja,
Ir sustoja jie šile
Po kerojančia egle.

Eglė ošia ir svyruoja,
Strazdas tupi ir dainuoja:

— Kirsiu kirsiu
Aš eglyne
Žalią eglę
Ištekinę…
Storą lazdą
Nusidrošiu,
Miško žvėris
Išvanosiu.

Šernas kriūkia, lapė loja,
O meška storai mauroja.
Kiškis straksi, vilkas kaukia
Ir visus į talką šaukia:

— Ei jūs žvėrys, ei galiūnai,
Tankių girių pasalūnai,
Ei, neleiskim eglės kirsti,
Ei, neduokim eglei virsti…

Miško žvėrys apkabinę
Laiko eglę ištekinę.
Girgžda eglė šimtametė,
O meška atstatė petį,
Vilkas sprandą panarino,
Šernas iltim užkabino,
Lapė uodega kaip šluota
Remia liemenį sakuotą.

O vėjelis eglę supa,
Kiškiui piškiui dreba lūpa…
Pupt! — gurgutis jam ant sprand
Kiškis baisiai nusigando…
Ir staiga meška išgirsta:
— Eglė virsta! Eglė virsta! —
Kiškis klykdamas sušuko
Ir tiesiog į krūmus spruko.

Vilkas kaukia: — Meška, meška,
Iš tikrųjų eglė braška…
— O meška, įrėmus petį,
Verčia medį šimtametį:
Neišlaikius eglė — triokšt!
Žvėrys kūliais keberiokšt!

Lapei — uodegą prižnybo,
Meškai — letenos prilipo,
Šernas iltį nusilaužė,
Vilko sprandas pasišiaušė,
O kiškutis krūman kūrė
Ir kojytę pasidūrė.

Taip laimėjęs narsų mūšį,
Strazdas nutūpė į pušį
Ir dainuoja sau dainelę:

— Kirsiu kirsiu
Pušį žalią,
Storą vėzdą
Nusidrošiu,
Miško žvėris
Išvanosiu…

Nusigandę, nusiminę
Žvėrys ūbauja pušyne:
— Oi strazdeli raibagūži,
Jeigu mūsų tu nemuši,
Mes neliesime lizdų
Dagiliukų ir strazdų,
Nei apuoko, nei pelėdos,
Nei kurapkos kanapėtos.

— Na, gerai! Nuo šios dienos
Strazdas bausmę dovanos.
O dabar — namo keliaukit
Ir per visą girią šaukit
Apie narsų paukštį strazdą
Ir storiausią strazdo lazdą.

Brenda žvėrys nusiplūkę:
Šernas kriūkia, kiškis ūkia…
Kiau! Kiau! Kiau! — laputė loja,
O meška storai mauroja…
Ir kiekvienas giria strazdą
Ir eglinę strazdo lazdą.

Aš girdėjau tankumyne
Šią žvėrelių sutartinę.
Pakartoti paprašiau
Ir tošelėn užrašiau.