Antinėlis antanėlis,
Anksti rytą atsikėlęs,
Pažvejoti panorėjo.
Panorėjo ir išėjo..

Štai laukymė, tvenkinys.
Tvenkinį raiba žuvis.
Antanėlio akys švyti:
– bus mana šita žuvytė.

Plieskia saulė, mirga bangos,
Ant kabliuko sliekas rangos..
Prievilą žuvis pažino –
Kiaurą batą prikabino.

Nieko, – tarė Antanėlis –
Jame puikiai auga gėlės.
Ir į batą su kaimynu
Jis žibuoklių prisodino.

Kitąryt jis vėl žvejoja
Lėtai meškerę vedžioja,
O aplink žuvelė sukas.

– Kas gi čia? arbatinukas?
Antanėlis atitoko:
– Tai gerai, tai nieko blogo.

Arbatinis – vis laimikis,
Nešti medui labai tikęs.
Rytą saulė vos pakilo,
Antanėlis kaip prisvilo:

Vėl prie tvenkinio keliausiu
Ir tą žuvį aš pagausiu.

Bet užkibo skrybėlė,
O prie jos – riebi dėlė.

O žuvis po maurais liko.
Antanėlis nesutriko:

Man ir skrybėlės gana –
Bus tėveliui dovana.
Taip ir Jūs, vaikai, gebėkit –
Nusiminti neskubėkit…