Gyveno kartą varlė princesė. Bet ji tokia ten ir princesė buvo. Tik karūną turėjo, o šiaip buvo ne iš pačių gražiausių sutvėrimų ir svajojo bent kartą gyvenime pavirsti į gražuolę tikrą princesę, kuri ir be karūnos atrodytų kaip tikra princesė. Varlė princesė ėmė labai rūpintis savimi bet niekas negelbėjo. Jos išvaizda ne kuo te pasikeitė ir vis dar buvo ta pati žalia varlės oda ir varliškos akys. Aplinkiniai varlinai ir kitos varlės nesuprato jos vargo ir svajonės, galvodami kad varlė princesė iš paikumo neturi kur dėtis. Kas jai blogai? Ja rūpinasi, apie ją šokinėja. Juk ji su princesės karūna, o ne kas kitas ir dažnai aplinkinėms varlėms kildavo pavydas. Bet varlės princesės tas neguodė ir ji kartą nuėjo pas raganą, kuri turėjo visokių žolelių ir darydavo stebuklus, bet brangia kaina. Už jos stebuklus, reikėdavo ką nors paaukoti. Beviltiškoje padėtyje varlei princesei atrodė, kad ne gaila paaukoti ko tik ragana panorės, kad tik tapti gražuole mergina tikra princese, kuriai nereiktų nė karūnos. Ragana paaiškino varlei viską, kad žmonės turi princesių, bet princesės be karūnos tai – pelenės. Ir nepaaiškino dorai, kad jos vargsta. Paaiškino jai, kad ji bus gražuolė. Tikra princesė tik be karūnos. Savo manieromis ir visu vidumi. Bet bus nelaiminga. Varlei atrodė kad negali būti jog ji bus nelaiminga būdama tikra princese. Apsuko galvą varlei princesei ragana pasakodama apie pelenes, kokios jos būna geros ir kilnios savo vidumi ir kaip taip gali būti kad joms nereikia nė karūnos. Sutiko paaukoti raganai savo karūną ir vos tik ją atidavė tapo kilnia gražuole, su kuria reiktų kosmetologams pirma padirbėti kad jos blankus veidas atsiskleistų. O drabužiai, ką jau ir bekalbėti. Drabužiai buvo suplyšę ir tiek nudėvėti. Mat pelenės būdamos princesiškai principingos, jei ką susirasdavo tinkamo, tai nešiodavo ilgai nerasdamos į ką pakeisti. Be to ir neturėdavo pinigų geriausiems – brangiems drabužiams. Taip varlė princesė ėmė greit gailėtis, kad paklausė raganos ir atidavė jai karūną, nes peleniškas gyvenimas buvo tikras vargas. Žmonės vos tik įžvelgdavo gan greit jos tikrąjį princesiškumą elgdavosi dar blogiau, nes pelenė neturėjo karūnos, t.y. savo princesiško statuso. Pelenė savo vargu, dar pritraukdavo daugiau vargų ir net sunku paaiškinti kaip. Tiesiog kaip sakoma nelaimės po vieną nevaikšto. Pelenei tikrąjai princesei nesisekė su darbdaviais, darbais ir draugais. Ir vis tas princesiškumas. Jai buvo sunku adaptuotis visuomenėje būnant kitokia. O ragana tuo metu pasiėmusi princesės karūną ir įgavusi princesės statusą mėgavosi gyvenimu, įsakinėdama visiems. Varlė pavirtusi pelene suprato, kad ne visada yra gerai būti kilnesniu ir geresniu už kitus, kada neturi savojo statuso. O ragana tuščiai besimėgaudama princesės karūnos galia, sustorėjo ir supiktybėjo, nes nežinojo kaip aplinkinius dar išnaudoti ir kankinti labiau, kad tik įrodyti savo pranašumą. Taip abi jos gavo to ko norėjo, bet buvo abi ir nelaimingos.

Pasakos moralas: geriausia turėti viską ko nori, o jei neturi nesusidėti su nepatikimais žmonėmis, kad visa tai gauti.