Susibičiuliavo vilkas, lapė ir meška. Vilkas buvo Jurgis, lapė — Aniutė, o meška — krikšto tėvas.
Vilkas atsinešė avelę, lapė — žąsytį, o meška — medaus puodą. Avelę ir žąsytį visi suėdė, o medų paliko krūmuose.
Po pietų sugulė pamiegoti. Pagulėjo— laputei norisi medaus.
Pakėlus galvą, sako:
— Aniut dukryt, prašom kūmuos!
Ji pati sau atsako:
— Kaip kūmuos, taip kūmuos. Jei krikšto tėvas leis, tai eisiu, jei neleis, tai neisiu.
Meška, pakėlus galvą, sako:
— Aniut dukryt, nuo krikšto nuodėmė atsisakyti.
Aniutė nubėgus ėda medų. Paėdus vėl atsigulė, o meška pabudus klausia:
— Aniut dukryt, ką nukrikštijai?
Laputė sako:
— Krikšto tėvai, pradžią.
Įsinori laputė daugiau medaus. Pakėlus galvą, vėl sako:
— Aniut dukryt, prašom kūmuos!
Ir pati atsiliepia:
— Kaip kūmuos, taip kūmuos. Jei krikšto tėvas leis, tai eisiu, jei neleis — neisiu.
Meška, pakėlus galvą, sako:
— Eik jau, eik, Aniut dukryt. Nuo krikšto nuodėmė atsisakyti.
Nubėgo laputė prie medaus. Ėdė ėdė, tik trečia dalis beliko.
Paėdus vėl atsigulė. Meška, pakėlus galvą, klausia:
— Aniut dukryt, ką nukrikštijai?
— Krikšto tėvai, vidurį.
Pagulėjus laputė vėl įsinori medaus ir prašo:
— Aniut dukryt, prašom kūmuos!
— Kaip kūmuos, taip kūmuos. Jei krikšto tėvas leis, tai eisiu, jei neleis — neisiu.
Meška, pakėlus galvą, sako:
— Eik jau, eik, Aniut dukryt. Nuo krikšto nuodėmė atsisakyti.
Laputė nubėgo, išėdė visą medų ir vilko uodegą medum ištepė. Atbėgus vėl atsigulė, o meška klausia:
— Aniut dukryt, ką nukrikštijai?
— Krikšto tėvai, pabaigą.
Atsikėlė meška valgyti — medaus nebėra. Klausia Aniutės:
— Dukryt, kur medus?
— Krikšto tėvai, medus teka Jurgiui per uodegą.
Meška žiūri — teka vilkui per uodegą medus. Puolė vilką ir sudraskė, o laputė nusijuokė ir nubėgo į mišką.