Ant vieno didelio namo pilkos palangės tupi žvirblis. Tupi sau ir dairos. O vieno didelio namo mažame kambaryje sėdi mergaitė. Sėdi ir žiūri į žvirblį. Taip jiedu ir spokso vienas į kitą. Prabėga minutė, dvi, trys, valanda, diena, naktis, savaitė… Juokauju! Vis tik prabėga vos penketas minučių. Niekas nepasikeičia. Tik žvirblis jau į kitą pusę galvytę pasukęs.

O! Prašuoliavo dar minutėlė. Pro šalį skriedamas debesis pametė lašelį. Dabar jau ir jis kabo ant palangės ir spokso į mergaitę, kartais mesteldamas žvilgsnį į žvirblį. Taip sėdi sau ir nieko neveikia trijulė. Tik spokso vieni į kitus, kvailai mirksi.

Slenka laikas, slenka, slenka, o niekas nesikeičia. Galiausiai prašuoliavus dar septynetui minučių prie jau susidraugauti spėjusių bičiulių prisijungė uodas. Pastarasis dairėsi jau tikslingai. Rinkosi mat auką. Visos tokios saldžios, gardžios. Tad zyzia jis aplinkui, veizi čia į vieną, čia į kitą. Taip jau keturių narių kompanija apspinta spindintį stiklą.

Vėliau prisijungia ir musė, ir saulės spindulėlis, ir balandis, mergaitės mama, tėtis. Vieni stovi, kiti tupi, treti knapso, bet visi vieni į kitus tik vėpso, vėpso… O laikas tipena, tipena. Galiausiai laikui pabodo šis beprasmis žaismas, ši tyla, rutina, nuobodi sekundė, minutė, valanda. Pabodo ir paleido jis laikrodžio kakarynę. Krūptelėjo šeimynėlė vienoje lango pusėje. Tai mama, tėtis ir dukra. Pašoko visi į darbus ruoštis, išbaidė ir lauke stypsojusios linksmos kompanijos narius.

Ech, tas begėdis laikas…