Vienas šeimininkas labai prastai užlaikė savo gyvulius: šuniui retai kada duodavo ėsti, gaidžiui nepaberdavo grūdų. Žmogus nuolat burnodavo ant jų ir bardavo. Ilgai kentėjo šuo ir gaidys, kol nutarė pabėgti nuo šeimininko. Taip ir padarė: vieną dieną jiedu paliko sodybą ir patraukė miškan.

Bekeliaudami mišku ir vakaro sulaukė. Kol sutemo, gaidys sau laktą susirado ant aukštos ąžuolo šakos, o šuo susiruošė sau guolį to ąžuolo drevėje. Taip jiedu ir išmiegojo visą naktį.

Kai ėmė aušti, gaidelis, kaip buvo įpratęs, pradėjo aušrą sveikinti. Suplasnojo sparnais ir skardžiai užgiedojo, kiek tik gerklė leido.

O tuo metu mirku iš naktinės medžioklės grįžinėjo laputė kūmutė. Užgirdo ji gaidžio giesmę. Klauso ir nesupranta, iš kur čia tas gaidys miške atsirado. Tuo metu gaidelis užgiedojo antrąkart. Lapei to ir tereikėjo. Ji tekina pasileido į tą pusę, kur aidėjo gaidžio giesmė. Pribėgus prie ąžuolo mato – tupi ant šakos gaidys ir gieda, kiek jėgos leidžia, dargi sparnais paplasnodamas.

Žiūri kūmutė ir galvoja: „Reikia tą gaidį žemyn nuvilioti, sugauti ir suėsti“. Pakėlusi snukutį aukštyn pradėjo meiliai suokti:

– Sveikas gyvas, mielasis gaideli. Tu taip gražiai giedi. Esi vienintelis gaidelis visoje girioje, o aš vienintelė laputė. Tik pagalvok, kaip gražiai mudu abudu galėtume pagiedoti. Nusileisk žemėn, kad galėtume kartu giesmeles traukti.

– Kokoko, tai kad aš čia esu ne vienas, – atsakė gaidys. – Žemiau apsistojęs mano draugas, bet jis dar miega. Pabelsk į drevę. Jis galės prie mūsų choro prisijungti.

Laputė, pamaniusi, kad tas gaidžio draugas – dar vienas gaidys, labai nudžiugo: „O, du gaidžiai geriau nei vienas!“ Nieko nelaukusi ji pabeldė letenėle į ąžuolą ir pasiruošę čiupti išlendantį gaidį. Tačiau iš drevės staiga iššokęs šuo čiupo pačią laputę už sprando.

Taip vieto sočių pusryčių kūmutė pati prakišo savo kailį.