Kadaise klestėjo miestas su daugybe gatvių, su aukštais marmuro namais, su aukso bažnyčiomis. Garsas apie jį buvo pasklidęs po visą pasaulį: seniai su džiaugsmu minėjo jo vardą, o vaikai svajojo kuo greičiau užaugti ir nuvykti į tą miestą.
Tačiau dabar jo nebėra. Ir niekas nebegali tenai nukakti. Niekas jau nebeprisimena to miesto vardo, niekas nemini nė paties miesto. Tarytum niekada ir nebūtų buvę nei tų marmuro namų, nei aukso bažnyčių, nei gatvių. Ir jeigu imtum keliauti iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus, jeigu visą žemę išmaišytum, vandenynus ir sausumą pereitum, kad neliktų neaplankytos vietos, to miesto vis tiek niekur nerastum, ir niekas tau nepasakytų, kur jo būta. Nė akmens iš jo nebeliko. Tik pasaka, už akmenį sunkesnė.
Kadaise pasaulyje buvo miestas, jo namai buvo gryno balto marmuro. Mažne šimtas bažnyčių sakytum aukso kryžiai laikė iškėlusios paauksuotus kupolus aukštai dangun. Gatvės, nuo ryto lig vakaro pilnos žmonių, dėl margų jų drabužių panėšėjo į daržo lysves. Drūta akmeninė dvidešimties uolekčių storio siena iš vienos pusės juosė miestą palei sausumą, o iš kitos – tyvuliavo jūra. Prieplauka atrodė bekraštė, žvilgsniu negalėjai jos aprėpti, ten niekad nenutildavo šurmulys. Daugybė laivų iš visų pasaulio kraštų įplaukdavo ir išplaukdavo į visas pasaulio puses iš to miesto uosto. Karavanai voromis traukdavo prie miesto vartų. Mat didis buvo tas miestas – visų kelių kryžkelė. Jo turtų ir gyventojų grožio šlovė masino žmones iš tolimiausių kraštų. Jo klėtys lūžo nuo kviečių, vaisių ir kito maisto, statinės – dydžio sulig trijų žmonių ūgiu – savo pilvuose laikė šimtametį vyną, skrynios buvo kaupinos brangakmenių, o krepšiai plyšte plyšo nuo aukso ir sidabro. Šio miesto žmonės nebuvo patyrę nei alkio, nei rūpesčių, nei ligų, nei karo ir pasimirdavo tik sulaukę žilos senatvės. Vyrai buvo liemeningi ir stuomeningi, o jų moterys – tikri angelai, nulipę žemėn savo pamestų sparnų. Rytais išėję iš bažnyčios žmonės žegnodavosi – tris kartus trim dideliais kryžiais – glėbesčiuodavosi, bučiuodavosi ir verkdavo iš džiaugsmo. O virš jų galvų it malda šviesdavo saulė ir skambėdavo varpai.
Tačiau šiam miestui buvo lemta išnykti: žemiška laimė yra nuodėmė, ir žemė nepakenčia jos, nes ši priklauso kitam pasauliui. Ir štai atėjo paskutinioji miesto ir jo žmonių diena. Rytą tekant saulei sidabriniame tolyje pasirodė laivas. Jis plaukė miesto link ir vis artėjo, artėjo, augo ir darėsi vis didesnis, didesnis, o kai saulė susilygino su jo stiebu, šis didelis, juodas laivas įplaukė miestan. Jo stiebas buvo juodas ir ilgas, tarytum stiebėsi dangun it milžiniškas kryžius. Ant jo nuo vėjo išsipūtusi plevėsavo didžiulė kruvinai raudona drobė. Žmonės sugužėjo į prieplaukos aikštę pasižiūrėti laivo ir sužinoti, kieno jis ir kas juo atkeliavo. Mat iki šiol, kad ir buvo matę aibę laivų, dar nebuvo regėję tokio milžiniško ir keisto laivo. Tądien prieplaukoje susirinko tiek daug žmonių, jog aikštėje nebeliko vietos net šešėliui. Sakytum visas miestas būtų suėjęs į uosto aikštę, ir nė vienas žmogus nebūtų pasilikęs namie.
Žmonės dar labiau nustebo, kai pamatė, jog laive nėra nei irkluotojų, nei kapitono, nei keliautojų, išvis nieko nėra. Susirinkusieji atrėmė į denį lentą ir jau ruošėsi lipti į laivą, bet staiga ten išdygo kuprotas nykštukas ir raišodamas išlipo krantan neprataręs nė žodžio. Jis buvo trijų uolekčių ūgio, jo veidas buvo tamsus ir suskeldėjęs lygum seno medžio žievė, o barzda buvo tokia ilga, kad, jam jau nulipus krantan, vis dar tysojo laive. Nykštukas laikė didelį veidrodį paauksuotais rėmais, jis žėrėjo saulėje ir atrodė it antra saulė. Miesto gyventojai dar nebuvo matę tokio didžiulio veidrodžio. Viena gražuolė šypsodamasi prisiartino prie nykštuko, norėdama pasižiūrėti į jo veidrodį, bet tik pažvelgusi ji tuoj pradingo jame. Miesto seniūnas žengė prie nykštuko pasiteirauti, kas jis ir iš kur atkeliavęs, bet tereikėjo jam pasisukti į veidrodį, ir jis taip pat dingo. Taip visi žmonės, pasižiūrėję veidrodin, pranykdavo. Jie sulįsdavo į veidrodį, ir ant žemės likdavo tuščia vieta. Miestiečiai negalėjo suprasti, kas vyksta, ką visa tai reiškia. Tačiau jie ne tik neišsigando, bet ir patys artinosi prie nykštuko. Kažkas juos traukė, viliojo, kvietė, ir tie, kurie stovėjo atokiau, stumdėsi bei brovėsi į priekį, jie baisiai troško pamatyti nykštuką ir pasižiūrėti į jo veidrodį. O nykštukas patraukė miestan, ir jo barzda vilkosi iš paskos lyg putojantis šaltinis. Nykštukui įėjus į miestą, visa sutikta kelyje atsispindėdavo ir sulįsdavo veidrodin. Namai, paminklai, pastatyti miesto didvyrių garbei, statulos, iškaltos žymiausių pasaulio skulptorių, bažnyčios su paauksuotais kupolais, gatvės, žmonės, akmenys – visa tai pranykdavo veidrodyje, ir ant žemės nelikdavo nė žymės. Nykštukas vis žingsniavo, rinkdamas miestą į veidrodį. Kur tik jis pereidavo, jo užnugary likdavo tuščia vieta. Jis ėjo, o barzda vilkosi pridurmu. Taip nykštukas perėjo iš vieno miesto galo į antrą, iš trečio į ketvirtą: kryžmai perėjo visą miestą ir tik vakarop vėl sugrįžo prie jūros. O iš miesto neliko nė akmens, tuo tarpu veidrodis pasidarė tarytum skrynia sunkus, ir nykštukas jį vos tempė. Jis užsiropštė ant vieno aukšto skardžio. Saulė – didelė ir raudona – buvo mažne paskendusi jūroje: ją jau laižė bangos. Tada nykštukas sviedė veidrodį jūron, kažkas blykstelėjo lygum žaibas, nuskriejo oru ir griausmingai krito vandenin. Vanduo jį prarijo, bangos ėmė šėlti, jos susirėmė, susikibo. Jūra pasišiaušė ir sukilo. Diena užgeso. Tuomet skardis suskilo, ir nykštukas sulindo į griuvėsius.
Rytą atplaukę laivai neberado miesto. Ieškojo jo dieną, dvi, tris, tačiau niekaip negalėjo surasti. Tarsi jo niekada ir nebūtų buvę. Tarsi niekada nebūtų buvę šių marmuro namų, aukso bažnyčių, gatvių. Ir jeigu imtum keliauti iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus, jeigu visą žemę išmaišytum, vandenynus ir sausumą pereitum, kad neliktų neaplankytos vietos, vis tiek niekur neberastum to miesto, ir niekas tau nepasakytų, kur jo būta. Nė akmens iš jo nebeliko.