Kartą višta ir žąsis, susidraugavo, sutarė kartu gyventi ir i !ką dirbti. Matydama, kad višta visą laiką ūkiu rūpinasi ir gali plūktis, žąsis visai tinginiui pasidavė. Kai baigėsi sausros paragino:
— Reikia lauką arti.
Žąsis atkirto, kad jai galvą sopą, girdi, visai dirbti negali kol višta lauką arė, žąsis sau dykinėjo. Atėjo lietaus metas. Višta sako:
— Reikia sėti kukurūzus.
Bet žąsis atšovė, kad jai kojas gelia, girdi, nė žingsnio žengti. Ir atsigulė miegoti, o kukurūzus višta pasėjo. Atėjo laikas derlių imti. Višta vėl savo draugei sako:
— Kukurūzai prinoko. Eime jų pjauti.
— Man šiandien akys įskaudo, nieko nematau,— išsisuki ir vėl višta viena dirba. Kol jinai derlių ėmė, žąsis šildė saulutę. Višta labai pavargo, prašė bičiulę išvirti kukurūzų košės, atrėžė:
— Negaliu. Man pilvą dieglys raižo.
Višta ir košę išvirė, valgo. Dabar žąsis prie stalo kaklą tiesia.
— Tau nevalia, — sudraudė višta.
— Juk pilvą dieglys raižo.
— Na ir kas! Valgyti tai galiu,— atsakė žąsis.
— Ne, negali,— atkirto višta.
— Teisę valgyti reikia užsitarnauti.