Ėjo vieškeliu lapė ir beždžionė ir susiginčijo, kuri iš jų yra aukštesnės kilmės. Jos ginčijosi gana ilgai, ligi priėjo kapines, kur buvo daug dailių paminklų. Beždžionė sustojo, pažiūrėjo į kapines ir sunkiai atsiduso.
– Ko. dūsauji? – paklausė lapė. Beždžionė parodė į paminklus ir atsakė:
– Visi tie paminklai, kuriuos čia matai, pastatyti mano seneliams. Jie kadai buvo labai prakilnūs.
Lapė, valandėlę patylėjusi, šitaip atsakė:
– Ak, poniute, gali sveika meluoti, niekas negali sugauti tave bemeluojant: nė vienas iš tariamųjų tavo senelių neprisikels iš numirusių ir neapkaltins tavęs meluojant!
Pagyrūnai labiausiai giriasi tada, kai žino, jog niekas negali susekti teisybės.