Liūtas žiūrėjo į besiganiusį pievoje riebų bulių. Vargšui net seilės varvėjo, galvojant, kokie tai būtų karališki pietūs, jei jis nebijotų aštrių ragų ir išdrįstų bulių užpulti. Alkis vertė liūtą ką nors sumanyti ir veikti. Suprasdamas, jog jėga buliaus nepaims, jis sugalvojo klastą. Prisiartino prie buliaus ir draugiškai tarė:
– Iš tikrųjų nesurandu žodžių tinkamai išgirti sveiko dailumą. Kas per galva! Koks gražus ir tvirtas sprandas! Tik, mano bičiuli, kuriems galams nešioji ant savo dailios galvelės tokius baisius ragus? Neabejoju, kad ir pats jauti, kaip jie nepritinka. Tikėk manim, kur kas dailiau atrodytum be ragų, kaip su ragais!
Bulius buvo toks kvailas, kad davė savo ragus nupjauti. Pasilikęs be svarbiausio savo ginklo, bematant pateko liūtui.