Pasakojama, kad gyvenęs viename mieste tinginys, vardu Sulparas.
Pasitaikė sykį Sulparui pakliūti prekyvietėje pas kalvius. Pažiūrėjo jis, kaip dirba kalviai, ir pamanė: „Pelningas ir nesunkus darbas: bekali sau plaktuku geležį, ir viskas! Nagi pasidarysiu aš kalviu!”
Išsinuomojo Sulparas vietą viduryje prekyvietės ir įsteigė kalvę.
Netrukus atėjo pas Sulparą valstietis su geležies gabalu ir sako:
– Ar negalėtum man nukalti iš šio geležies gabalo noragą arklui?
– Noragą arklui? – pasitikrindamas paklausė Sulparas. – Kodėl gi ne, galima.
Valstietis paliko geležį ir išėjo. O Sulparas ėmėsi dirbt noragą. Kalė jis geležį, kalė, niekaip jam neišeina noragas.
Rytojaus dieną ateina valstietis:
– Na kaip, ar nukaltas mano noragas?
– Ne, – atsakė Sulparas, – iš tavo geležies noragas neišeina.
– Tai kas gi išeina iš jos? – klausia valstietis.
Pavartė Sulparas geležies gabalą ir sako:
– Kirvis iš jo bene išeitų.
– Gerai, – sutiko valstietis, – padirbk man kirvį.
Ėmėsi Sulparas dirbti kirvį. Kalė kalė, niekaip jam neišeina kirvis.
Rytojaus dieną vėl ateina valstietis. Sulparas pasitiko jį ant kalvės slenksčio ir sako:
– Iš tavo geležies kirvis neišeina. Va piautuvas, gal būt, išeitų.
Valstietis sutiko:
– Na ką gi, padirbk piautuvą.
Ėmėsi Sulparas piautuvą kalti. Bet ir piautuvas jam neišėjo.
Rytojaus dieną valstietis ateina ir klausia:
– Na kaip, ar piautuvas nukaltas?
– Ne, – atsako jam Sulparas, – neišeina. Bertuvė anglims išeitų.
– Gerai, dirbk bertuvę, – sutiko valstietis.
Sulparas prasikuisė visą dieną – nuo ryto ligi vakaro.
Rytojaus dieną atėjo valstietis, klausia:
– Na kaip, ar bertuvė nukalta?
– Et, iš šios geležies tik žnyplės anglims tegalima padirbti, – atsako Sulparas.
– Gerai, – sako valstietis, – dirbk žnyples.
Rytojaus dieną valstietis ateina ir klausia:
– Ar žnyplės nukaltos?
– Neišeina žnyplės, – atsako Sulparas.
– Na, o kas gi išeis?
– Peiliukas išeis.
– Gerai, dirbk peiliuką.
Kitą dieną valstietis teiraujasi:
– Ar padirbtas peiliukas?
– Ne, neišeina, – atsako jam Sulparas.
– Tai kas gi pagaliau iš mano geležies išeis? – paklausė valstietis.
Sulparas pagalvojo pagalvojo ir sako:
– Šnypštas išeis.
– Na jei šnypštas išeina, tebūna šnypštas, tik, susimildamas, dirbk greičiau! – prašo jį valstietis.
Praėjo diena. Rytą valstietis teiraujasi:
– Ar padirbai šnypštą?
– Seniai padirbau! – atsako jam Sulparas.
– Na, duokš!
– Tuojau!
Pačiupo Sulparas žnyplėmis įkaitintos geležies gabalą ir kyštelėjo į vandenį.
„Š-š-šnypšt!” – sušnypštė geležis.
– Pasiimkite! – tarė Sulparas.
Įtūžęs valstietis pasisuko išeiti.
– Palauk! – sušuko Sulparas. – O kaipgi su mokesčiu už mano darbą?
Valstietis sustojo, įkišo ranką į kišenę. Linksmai suskambėjo kišenėje sidabro pinigai.
– Ar girdi, kaip skamba? – tarė valstietis ir išėjo.