Vilkas ir lapė drauge bėgo pro žabangas. Žabangose žąsis kabėjo. Abudu buvo seniai ėdusiu ir labai išalkusiu, bet lapė nė žiūrėti nežiūrėjo į žąsį.
Kodėl tu, kūmute, nelipi? Antai žąsis pakabinta! – klausia vilkas. Man šiandien trečiadienis, su mėsa nevalgau,- atsakė lapė.
Vilkas atsiminė trečiadienio neužlaikąs,- jis ėda mėsą, kada gaudamas,- ir įsilipo į žabangas, bet, žąsies nepasiekęs, vitimst ir pasikorė. Dabar lapė drąsiai prilipo prie_žąsies ir skanial ją sutriuškino.
Juk tau, kūmute, šiandien trečiadienis,- tarė leisgyvis vilkas.
Tam trečiadienis, kuris kojomis žemės nepasiekia,- atsakė lapė.
Visus pasiuvau, tik apykaklei pristigau. Kad taip arklio odos apykaklei gavus…
– Iš kur gausim? – klausia vilkas. Lapė sako:
Netoli nuo čia, dirvone, ganosi gražus kumelys, tai jo būtų gera apykaklė. Pasiimk vadžias, ir eikim! Tu paturėsi, o aš išsikirpsiu, kiek man reikia apykaklei.
Lapė priėjo su žirklėm prie kumelio ir čiaukši jam paausy, o vilkas su vadžiom taikosi. Kumelys kad pasibaidė, kad šoks, kad neš vilką, vilkui net gaurai dulka. Lapė vis rėkia:
Kūmuti, laikyk kumelj, dar neatkirpau.
Vilkas jau norėtų paleisti vadžias, bet Įsipainiojo ir nebegali. Kumelys neša vilką stačiai 5 namus.
Kūmuti, kūmuti, laikykis už varčios! – rėkia lapė iš tolo.
Kaip vilkui besilaikyti, kad jau kaulai barška per žemę. Taip ir neužsivilko jis lapės pasiūtų kailinių.