Kartą ėjo per mišką medžiotojas ir sutiko kurapką.
Gerasis medžiotojau, nežudyk mano vaikų! – paprašė kurapka.
O iš kur aš pažinsiu tave? – klausia medžiotojas.
Daugiau tu man nereikalinga, esi niekam netikusi. Bet jeigu jau tarnavai – išsirink bet kurią skrynelę už darbą.
Ir paukšteliai užgiedojo:
Nesiskirk žalios, Nesiskirk ir raudonos, Išsiskirki žydrąją, pačia brangiąją.
Kur ji klausys, Ra gieda kažkokie paukšteliai, paėmė raudoną skrynelę, mat ji gabiausiai žibėjo, ir išėjo namo. Ėjo sau ramiai, niekas jai nieko nedarė, niekas jos nesivijo.
Sugrįžo ji namo, ir jos labai apsidžiaugė. Jos nuėjo į didįjį kambarį ir pastatė ir skrynelę – manė, kad ji iki pat viršaus pripilta aukso ir sidabro. Atidarė – o ji pilna varlių ir rupūžių. Pamotės dukra išsižiojo – ir iš burnos taip pat ėmė kristi varlės, rupūžės visokios bjaurybės ir siaubūnai, net stovėti šalia jos buvo blykštu.
Va kokį užmokestį gavo pamotes duktė už savo darbą.