Prie namų, žaliam sode
Auga nuostabi vyšnia.
Kai ji pradeda žydėti,
Negali atsistebėti:
Baltutėliai apsnigta…
Rodos, grįžo vėl žiema.
Iš žiedų – uogelės bus –
Saldžios, gardžios lyg medus.
Vieną rytą saulė mato,
Kad vyšnaitė be sveikatos.
– Kas gi tau? Sakyk, mieloji,
Rodos man, kad nesveikuoji?
– Neatsiginu kenkėjų…
O kad juos visus kur vėjas!
Aš tavęs, saulut, prašau:
Pasakyk draugams greičiau
Ir padėki juos sukviesti,
Nes jau man tikrai bus riesta!
Taip saulutė ir padarė…
Susirinko geradariai,
Blogiukus greit nugalėję,
Jie vyšnaitę klausinėja:
– Ar pasveiko tau šaknelės?
Išvaikytos visos pelės,
Suardyti jų urvai.
– Dėkui tau, kačiuk, labai.
Nedorų pelių šeimyna
Draskė man šaknis, kankino…
Ačiū ir visiems paukšteliams,
Kad apgynė rūbą žalią –
Vabalai ir kirminai
Būt sugraužę jį tikrai!
Bet sparnuočiai nusiminę:
– Turim tau nekokią žinią:
Negailėjome jėgų,
Bet dar liko vabalų!
Tie raudoni, su taškeliais.
Bjaurios lervos – jų vaikeliai.
Mus įspėjanti spalva,
Kad jų lesti – nevalia!
– Tai naudingi vabalai –
Aš lenkiuosi jiems žemai.
Čiulpė amaras lapus,
Jau galvojau – galas bus…
Boružėlė su vaikais
Jį pamokė nejuokais!
Dievo ši maža karvytė
Moka gera tedaryti.
Kai suranda ją vaikai,
Kelia piršteliu aukštai,
Sako: skrisk namo, karvyte,
Dievui „labas“ pasakyti!