Po dangaus skliautais aukštais
Saulė užversta darbais:
Šviesti, šildyti žemelę,
Nes juk ji daigelį kelia.

O kai jau visur šviesu,
Reik parūpint debesų.
Jie lietutį žemėn neša
Po brangiausią skaidrų lašą –

Girdo gėlę ir medelį.
Atsigėrę – augt jie gali.
Vėl saulelė rūpestinga
Šildo juos… Darbų nestinga!

Apsisukusi ir vėlei
Siunčia žemei debesėlį…
– O iš ko ji juos padaro?
– Atsakau – ogi iš garo!

Garas – tai lašų vaikučiai.
Na, lašeliai, tik smulkučiai.
Saulė surenka į rėtį
Ir augina. Ims byrėti

Kai mažyliai tik užaugs.
Ir pavirs lašais lietaus.
Bet saulutė nusisuko…
Ir iš rėčio tuoj paspruko

Debesėlis toks išdykęs.
– Stok! Juk dar nemoki lyti! –
Šaukia saulė jam pavymui.
Debesėlį juokas ima.

Skrenda baltu pūkeliu
Skaisčiai mėlynu skliautu.
Taip, iš jo lietaus nebus –
Bet užtat – gražus dangus!