Anksčiau Tiesa gatvėmis vaikščiojo nuoga, atrodydama taip, kaip ką tik gimęs kūdikis. Tai, žinoma, nepatiko žmonėms, todėl niekas neįsileido jos į namus. Kartą, kai nusiminusi ir sunerimusi Tiesa klaidžiojo gatvėmis, ji sutiko Pasakėčią, apsivilkusią puošniais apdarais, džiuginančiais akį. Pasakėčia paklausė Tiesos:
– Kodėl tu vaikštai gatvėmis nuoga ir tokia liūdna?
Tiesa liūdnai nuleido galvą ir atsakė:
– Seserie mano, aš linkstu vis žemiau ir žemiau. Aš jau sena ir nelaiminga, todėl žmonės traukiasi nuo manęs.
– Negali būti, – pasakė Pasakėčia, – kad žmonės traukiasi nuo tavęs todėl, kad esi sena. Aš juk ne jaunesnė už tave, bet kuo vyresnė darausi, tuo daugiau žmonės manyje atranda. Atskleisiu tau paslaptį: žmonės nemėgsta paprastų, tiesių dalykų. Jiems labiau patinka, kai paprastos tiesos yra užslėptos ar pagražintos. Leisk man padovanoti tau kelias gražias sukneles ir tu iš karto pamatysi, kad žmonės pradės tave mylėti.
Tiesa pasinaudojo Pasakėčios patarimu ir apsivilko jos puošnius apdarus. Ir štai stebuklas – nuo tos dienos niekas nebėgo nuo jos ir sutikdavo ją su džiaugsmu ir šypsena. Nuo tų laikų, Tiesa ir Pasakėčia yra neišskiriamos.