Kartą gyveno puošeiva ponas, kuris norėjo, kad visi į jį žiūrėtų. Jis liepė savo tarnui nupirkti pačius geriausius drabužius. Tarnas nupirko labai gero audeklo, užsakė pasiūti ponui eilutę. Ponas ją apsivilko ir nuėjo į turgų, bet niekas į jį nežiūri.
Kitą kartą ponas griežtų griežčiausiai liepia tarnui nupirkti tokį puikų audeklą, kad visi nuo jo akių nenuleistų.
Tarnas nuperka geriausio audeklo. Eilutę pasiuva, ponas ją užsivelka, eina į turgų, bet kur tau: vėl niekas nežiūri. Ponas vaikšto iš vieno galo į kitą, ir veltui – jo net nepastebi niekas.
Ponas vėl duoda tarnui pinigų ir kaip kirviu nukerta: nors iš žemės tegul iškasąs tokius drabužius, kad visi į jį žiūrėtų.
Tarnas suko suko galvą, ką daryti. Ir sugalvojo: nupirko karvės odą ir liepė siuvėjui pasiūti ponui eilutę. Ponas užsivilko, nudrožė į turgų, o žmonės nuo jo netstoja ir atsižiūrėti negali. Ponas džiaugsmu netveria. Vakare, namo parėjęs, tarnui net arbatpinigių davė.