Laumė ėjusi į vestuves ir nešusis baltą maišelį su pyragais. Ir, beeidama keliu, susitaisiusi su tokiu jaunu vaikinu. Jiedu ėję per apsėtus laukus. Tas ėmęs jos klausinėti, į kokius javus laumė negalinti įeiti: ar į rugius, ar į kviečius, ar į miežius. Laumė vis sakanti: „Gal.” Tada klausias:
— Ogi į linus ar gal?
Laumė:
— Į linus tai negal!
Tas vaikis sakąs:
— Ogi gal jie prakeikti?
Laumė sakanti:
— Tas ne kas, šunies balsas neis į dangų. Daugiau tas matąs, kad jau netoli linų dirva, ir prašąs:
— Duok tamsta man, aš maišelį panešiu.
Laumė ir padavus. Šis, priėjęs prie linų, strykt ir įšokęs. Atsisėdęs ir valgąs pyragus iš to maišelio. Ta laumė apsukui bėgiodama, nu, keikt, nu, keikt! Tas valgydamas sakąs:
— Keik, keik, laumait! Juk pati sakei, kad šunies balsas neis į dangų.
Daugiau laumė sakanti:
— Esk, ėsk, tik maišelį atiduok!
Tas, pyragus išvalgęs, maišelį išmetęs laukan. Toji pasigriebusi ir nulėkusi sau.