Sako žmonės, o laimingasis karaliau, jog kadaise suvasnojo vandens paukštė sparnais ir pakilo į padanges, ir nusileido iš aukštybių tiesiai ant uolos, kyšančios vidury vandens, o vanduo tekėjo labai srauniai. Ir kai paukštė nutūpė ant uolos, atplukdė vanduo žmogaus palaikus ir bloškė juos į uolą, ir išplaukė paviršiun išpurtęs lavonas. Purptelėjo paukštė žemyn ir įdėmiai įsižiūrėjo, ir išvydo, jog tai Adomo sūnaus kūnas, ir pamatė, kad jis sukapotas kardu ir subadytas ietimi. Ir tarė sau tuomet vandens paukštė: „To žmogaus, matyt, iš tiesų būta nedoro, todėl ir susitelkė krūvon prieš jį, kad nusikratytų tiek juo pačiu, tiek jo nedorybėmis”. Ir taip žiopsodama į palaikus, ūmai pastebėjo vandens paukštė atskrendant iš visų pusių peslius ir jūrinius erelius ir sukant ratus aplink lavoną.
Didžiu liūdesiu nuliūdo vandens paukštė ir tarė sau: „Neturiu tiek spėkų, kad galėčiau čia atsilaikyti”. Ir pakilusi nuskrido pasižvalgyti, kur laimė leistų jai patūnoti kurį laiką, kol grobuonys sules palaikus ir išsilakstys. Skrido ji nesiilsėdama, kol pastebėjo upę, o jos vidury — medį. Ir nutūpė ji medyje liūdna, nusiminusi ir sklidina sielvarto, kad štai šitaip toli atsidūrė nuo mielojo krašto, ir tarė sau^viena: „Be atvangos persekioja mane rūpesčiai! Atlėgo man širdis, išvydus tuos palaikus, ir tariau didžiai nudžiugusi: „Alachas atsiuntė man maisto”. Bet džiaugsmas virto liūdesiu, o linksmybė — širdgėla ir rūpesčiu: atėmė iš manęs tuos palaikus plėšrieji paukščiai ir puolė jų draskyti, ir užtvėrė į juos man kelią. O jau puoselėjau viltį, kad būsiu nusikračiusi rūpesčių ir galėsiu kliautis gyvenimu. Teisybę sako patarlė: „Benamio namai — šis gyvenimas”. Apgauna gyvenimas tą, kas proto neturi ir patiki jam savo labą ir vaikus, ir Šeimyną, ir draugus, ir, toliau kliaudamasis apgauliu gyvenimu, ramiai sau vaikščioja žeme, kol atsiduria po žeme ir kol artimieji užberia jį žemėmis. Kas gali atstoti buklumą gyvenimo vingiuose ir rūpesčiuose? Na, o jeigu jau pabėgau iš ten, tai vis dėlto geriau gyventi toli nuo gimtinės, nei kęsti joje vargus ir kančias. Bet vos tik palikau savo kraštą ir lizdą, ėmiau ilgėtis savo brolių ir bičiulių”.
Ir taip jai besvarstant, ūmai pasirodė vėžlys. Sunkiai irdamasis, priplaukė artyn ir, pasisveikinęs su vandens paukšte, tarė:
— O mieloji ponia, kas gi tau nutiko, kad palikai savo lizdą?
— Kad ten priviso priešų, o protingas padaras negali pakęsti priešų kaimynystės,— atsakė
paukštė.
— Jeigu iš tikrųjų taip yra, kaip sakai,— tarė vėžlys,— ir tokia dabar tavo byla, neatsisakysiu tau pagelbėti ir tavęs nepaliksiu bėdoje, mielai tenkinsiu visus tavo norus, nes gerai žinau, ko tau reikia, ir ištikimai tau tarnausiu. Juk sakoma: „Nėra skaudesnio ilgesio už tą, kuris graužia svetimšalį, atplėštą nuo giminės ir gimtinės”,— ir dar sakoma: „Niekas taip neužduoda Širdies kaip išsiskyrimas su bičiuliais”. Geriausia paguoda protingajam — bičiulystė svečiame krašte ir kantrybė varguose ir nepritekliuose. Tikiuosi, kad mudviejų draugystė tau išeis į gera, ir aš būsiu tavo
nuolankus tarnas ir pagalbininkas.
Įdėmiai išklausiusi vėžlio žodžius, vandens paukštė taip jam tarė:
— Teisybe sakai, ir prisiekiu galva, man buvo skaudu ir liūdna skirti įprastomis bičiulių. Iš tiesų išsiskyrimas prideda proto tam, kas su protu gyvena, ir duoda peno apmąstymams tam, kas į juos linkęs, o jeigu jaunystėje nerandi deramų draugų, amžinai palieka tave gėris ir įsišaknija blogis. Protingas padaras ieško tik draugų paguodos, rūpesčių bei vargų apniktas, ir puoselėja kantrybę ir dvasios tvirtumą — tas dvi dorybes, kurios padeda atremti bėdas ir likimo smūgius, o prireikus nuvaiko liūdesį ir baimę.
— Nejaugi tave spaudžia baimė? — tarė vėžlys.— Vadinasi, iš tiesų nuskriaudė tave gyvenimas, ir tau pristigo tvirtybės.
Ir taip juodu kalbėjosi kurį laiką, ir pagaliau vandens paukštė tarė vėžliui:
— Aš vis bijau permainingo likimo ir naujų negandų.
Ir vėžlys, išgirdęs šiuos vandens paukštės žodžius, prisislinko artyn ir, pabučiavęs jai į kaktą, tarė:
— Nevalia tau apleisti paukščių genties, kuriai visad išeina į gera kiekvienas tavo patarimas. Tad ko tau veltui graužtis ir kęsti nepriteklius?
Ir vėžlys kaip įmanydamas ėmė raminti vandens paukštę, kol pagaliau ji įveikė baimę ir nuskrido ten, kur plūduriavo žmogaus palaikai, ir parlėkus nepastebėjo nei plėšriųjų paukščių, nei lavono — vien tiktai kaulus. Ir ji sugrįžo atgal, ir papasakojo vėžliui, kad priešai dingę iš jos krašto, ir tarė:
— Iš tiesų noriu grįžti į savo lizdą ir maloniai gyventi su draugais, nes protingam padarui trūksta ištvermės kęsti gimtinės ilgesį.
Ir drauge su vėžliu iškeliavo atgal, ir nepastebėjo juodu jokių pavojų, ir apsigyveno toje saloje. Ir vandens paukštė buvo rami, ir laiminga, bet netikėtai likimas atnešė ten alkaną sakalą, ir nugalavo jis paukštę, įsikirtęs į ją nagais, ir nepadėjo jai atsargumas, kai išmušė jos valanda. Ir sakoma, jog šlovindama Alachą, ji dar spėjo ištarti: „Šlovė Alachui už jo malones ir ištarmes! Šlovė Alachui už tai, ką jis mums.duoda ir ką atima!”
Štai kas pasakojama apie vandens paukštę ir vėžlį.