Kupranugaris nešė per dykumą didelę naštą. Viename iš jo nešamų ryšulių tupėjo blusa. Kai jie vakare pasiekė užeigą. Kai jie vakare pasiekė užeigą, kupranugaris, mistinai pavargęs, tuojau atsigulė žemėje ilsėtis.

– Velnias griebtų, – tarė blusa, – atrodo, kad aš tau apsunkau. Bet dabar nulipsiu, kad šiąnakt tau būtų lengviau, kad įgautum naujų jėgų rytoj mane toliau nešti.

Taip pasakiusi, ji nušoko ir manė, kad dabar kupranugaris atsikvėpsiąs, tokios naštos netekęs.

Vieni mano, kad kupranugaris juokęsis. Kiti sako: jis ir tam buvo per daug pavargęs. O blusą iš tikro nėra jau taip lengva nešioti. Paklauskit jaunų ponių.