Kartą paupiu vaikštinėjo Bramblys, o aplink skraidė musės zirzė. „Kas gi čia?” – galvojo dramblys: niekados anksčiau to nebuvo girdėjęs.
Kai kitą kartą jis atėjo palei upės, musės vėl ėmė zirzti ar. ir tada dramblys pagaliau suprato, kad čia musės.
– A, tai jūs mane kamuojate? – sumurmėjo dramblys.
– Kuo gi mes tave kamuojame? – nustebo musės.
– Kaip tai kuo? Ausis išzyzėt. Na, palaukit, jei nesiliaus: prarysiu.
– Koks tu piktas ir negeras,- įsižeidusios suzirzė musės. Kai dramblys trečią kartą ateik prie upės, visas – spiečius apspito ir dar garsiau pasiuto zirztu..
– Ir vėl jūs man ramybės neduodate? – sušuko dramblys.
– O mbuta-muntu mes tave prašymą turime,- sako mums tai ant kranto seną baobabą, į kurį begemotas šonus kasosi norime jo vaisių parai.
– Va tai tau! Terliosiuosi aš su baobabu! – atšovė dramblys, prašykite liūtą ar begemoto..