Vakare, jau po darbų,
Iškamuota katinų
Renkasi pelių šeimyna –
Į svetainę taką mina.

Pailsėti, pakalbėti,
Televizorių žiūrėti.
Trejetas pilkų pelių –
Du tėvai su sūneliu.

Turi sofą numylėtą –
Žalią, didelę, gėlėtą.
Ant tos sofos atsisėdus,
Užsimiršta visos bėdos.

Žvilgteli į sofą tėtis.
Jis negali patikėti –
Nes joje – skylė didžiausia!
Kraipo galvą, krapšto ausį:

– Kas pragraužė šitą skylę?
Priblokšti namiškiai tyli:
Rodos, nėr pas juos žmonių
Nei mažų, nei didelių…

Pernai spąstais juos išgaudė,
Kibire vandens išmaudė,
Dar norėjo dėt nuodų,
Bet išsivertė be jų –

Žmonės persigandę spruko…
Atsikratė jų peliukai!
– Tai iš kur skylė šita? –
Rauko antakius mama.

Jau daugiau tylėt negali –
Teisinas sūnus tėveliams:
– Oi, atleiskit – nesakiau –
Žmogų aš pasigavau,

O narvelio neturėjau…
Į stiklainį jį įdėjau,
Bet išlipo, kad jį kur!
Eibių prikrėtė visur…

Prižadu jį prižiūrėti –
Baldai nebebus skylėti!
Tiktai… leiskite laikyti
Tokį mielą žmogelytį…