Raudonkepuraitė

Kartą, senų senovėje, buvo viena mergaitėir gyveno ji su savo mama mažoje jaukioje trobelėje prie miško. Mergaitę žmonės vadino Raudonkepuraite, nes ji dažnai dėvėdavo raudoną apsiaustėlį su kapišonu. Mergaitė mielai gobdavosi šiuo apsiaustėliu, nes jį buvo gavusi iš savo močiutės, kuri gyveno namelyje už miško ir labai mylėjo Raudonkepuraitę. Vieną dieną mama priruošė Raudonkepuraitei pilną krepšelį įvairiausių gėrybių. Pridėjo obuoliukų, kriaušaičių, braškių, taip pat skanių pyragėlių, kuriuos pati buvo iškepusi, sūrio ir gabalėlį mėsos bei didelį išdabintą tortą. Pasikvietusi Raudonkepuraitę mama tarė:
– Būtų gerai, Raudonkepuraite, jei nuneštumei močiutei krepšelį su šitais skanumynais. Ji truputį serga ir tikrai apsidžiaugs sulaukusi ko nors skanaus. Ne mažiau apsidžiaugs ir tave išvydusi. Vos tik tave pamačiusi, kaip mat pamirš visas ligas.
Raudonkepuraitė net pašoko iš džiaugsmo ir nedelsdama išsiruošė į kelionę. Nesistebėkite,Raudonkepuraitė puikiai sutarė su močiute ir visada linksmai žaisdavo. O kiek įvairiausių istorijų jai pripasakodavo močiutė! Ir ji visuomet turėdavo paruošusi Raudonkepuraitei kokią mažą dovanėlę.
– Nekantrauju pamatyti močiutę, – atsakė mamai Raudonkepuraitė ir gražiai nusišypsojo.
Tada apsigobusi savo raudonąjį apsiaustėlį su gobtuvu pasiėmė krepšelį, pilną gėrybių, ir atsisveikino su mama. Kelias į močiutės trobelę vedė tamsiu mišku, todėl mama paliepė Raudonkepuraitei:
– Eik tiesiai pas močiutę, Raudonkepuraite, ir niekur neužtruk. Neišklysk iš kelio, nes gali nutikti kas blogo. Miške nesunku pasiklysti, – patarinėjo mama, stovėdama prie kiemo vartelių.
Raudonkepuraitė pažadėjo viską, ko tik mama prašė, bet, kaip neretai pasitaiko, savo pažadus netruko pamiršti. Ji vis sustodavo, bėgiojo iš kelio ieškodama laukinių gėlyčių, kad galėtų močiutei nunešti puokštelę. Ji ėjo vis gilyn į mišką, tačiau visai nebijojo, nes gerai žinojo kelią. Raudonkepuraitei patiko, kad jos nebijo miške gyvenantys žvėreliai, ir ji mielai klausėsi, kaip čiulba paukšteliai. Tai pasitaikydavo ežiukas po medžiu, tai koks straksintis kiškutis, sutiko ji ir stirną su stirniuku; voveraitė su ja žaidė slėpynių; žolėje šokčiojo varlės, o kažkur krūmuose švystelėjo ir raudonas tetulės lapės kailiukas. Proskynose skraidžiojo drugeliai, o kažkur tolumoje garsiai ūbavo apuokas. Ir kaip tik vienoje proskynoje, kur augo didžiuliai mėlyni varpeliai, gyveno piktas vilkas. Jau labai ilgai jo pilvas urzgė iš bado. Ir tasai vilkas ėmė sekti Raudonkepuraitę. Kas žino, kur ji keliauja, tarė jis sau. Tai bent būtų skanumėlis. Vilkas Raudonkepuraitę aplenkė, pasislėpė už didelio medžio, luktelėjo, kol mergaitė prisiartins, o tada išniro iš šešėlio ir saldžiu apgaviko balsu paklausė:
– Kur eini, mergyte, ir kuo tu vardu?
– Mano vardas Raudonkepuraitė, o einu pas močiutę, – mandagiai atsakė Raudonkepuraitė.
– Ji truputėlį serga, todėl mama man priruošė krepšelį skanėstų, kad padaryčiau jai malonumą ir kad kuo greičiau pasveiktų. Jos trobelė stovi ten, už miško.
Vos tik tai išgirdus, vilkui kaip mat kilo mintis, kad galėtų tuo pasinaudoti. Nieko daugiau nebelaukęs, jis nubėgo, kad močiutės trobelę pasiektų anksčiau už Raudonkepuraitę. Jis skubėjo trumpiausiu keliu, per pačią miško glūdumą, kad niekas jo nepastebėtų. Nusigavęs prie trobelės, jis pasibeldė į langą, o močiutė pasiteiravo:
– Kas ten?
-Tai aš, Raudonkepuraitė, – atsakė jis švelniu mergaitės balsu, kad močiutė nepažintų.
– Leisk mane vidun, močiute, nešu tau krepšelyje galybę skanėstų.
Močiutė vilką įsileido, o tasai kaip mat šoko prie lovos, kur ilsėjosi močiutė, išžiojo savo didžiulius nasrus ir ją prarijo. Paskui užsidėjo močiutės akinius, užsimaukšlino jos kepurę, įlindo į lovą ir užsiklojo antklode. Vilkas laukė, kol ateis Raudonkepuraitė. Ir visai netrukus išgirdo švelniai bilsnojant į duris, pasigirdo ir balselis:
– Tai aš, močiute, Raudonkepuraitė. Atėjau tavęs aplankyti.
– Eikš greičiau vidun, mano miela mergaite,- saldžiai kalbėjo vilkas. – Durys neužrakintos.
Durys atsidarė, ir į priemenę įžengė Raudonkepuraitė. Ji ėmė nustebusi dairytis ieškodama bobutės.
– Kur tu, močiute, niekur tavęs nesimato. Cia taip tamsu…
– Aš čia, lovoje, Raudonkepuraite. Juk žinai, kad prastai jaučiuosi. Eikš arčiau, kad galėčiau į tave pasižiūrėti.
Raudonkepuraitė pasidėjo krepšelį ant grindų ir priėjo prie lovos.
– Aš čia, močiute, atnešiau tau gražią puokštelę. Pati miške pririnkau. Pauostyk, kaip skaniai kvepia. Raudonkepuraitė ištiesė rankutę su puokštele ir staiga pastebėjo, jog bobutė labai keistai atrodo. Iš po kepurės žvelgė piktos vilko akys.
– Močiute, kodėl tavo tokios keistos akys? Niekada jos tokios nebuvo, – sunerimusi pasiteiravo Raudonkepuraitė.
– Kad tave geriau matyčiau, – atsakė vilkas. – Eikš arčiau, mergyte, noriu gerai tave apžiūrėti. Raudonkepuraitė paėjėjo dar žingsnelį arčiau, bet staiga sutrikusi paklausė:
– Betgi tavo ausys tokios keistos…
– Kad tave geriau girdėčiau, – toliau smailino liežuvį vilkas. – Eikš dar arčiau. Raudonkepuraitė paėjo dar mažutėlį žingsniuką vėl įdėmiai apžiūrinėdama bobutę. Ji jai visai nepatiko.
– Kokia didelė tavo burna, močiute, – trečiąkart prabilo Raudonkepuraitė, o vilkas sukaukė:
– Kad tave būtų lengviau suėsti.
Vilkas numetė antklodę, šoko iš lovos, išžiojo savo nasrus ir prarijo Raudonkepuraitę lygiai taip kaip ir jos bobutę. Paskui jis vėl įlindo į lovą. Po minutėlės jis jau knarkė taip, kad net aidas sklido nuo kalnų.
Tuo metu pro šalį ėjo medžiotojas su savo pagalbininku. Išgirdę pro močiutės langą sklindantį garsų knarkimą jie atsargiai priėjo, pažiūrėjo vidun ir pamatė močiutės lovoje gulintį vilką su milžinišku pilvu. Jie kaip mat suprato, kad vilkas bus močiutę prarijęs. Įėję vidun, perpjovė vilkui pilvą. Ir negalėjo patikėti savo akimis, kai iš pilvo kartu su močiute iššoko ir Raudonkepuraitė. Abi sveikos ir gyvos, ir labai dėkojo medžiotojui, kad jas išgelbėjo. Paskui visi pririnko galybę akmenų, supylė juos vilkui į pilvą ir gerai užsiuvo. Medžiotojas, išėjęs į kiemą, užtaisė šautuvą ir iššovė. Baisingas garsas vilką pažadino, ir jis išsigandęs ėmė žvalgytis aplinkui, tada iššoko pro langą ir nubėgo tolyn. Nuo to laiko niekas jo daugiau nematė.
Vėliau močiutė su Raudonkepuraite pasikvietė medžiotoją ir jo pagalbininką į trobelę ir skaniai pavaišino. Raudonkepuraitė laimingai grįžo namo pas mamą.