Puntuko akmuo seniau gulėjo giliai girioje. Niekas apie jį nieko nežinojo ir nieko negirdėjo. Tuo metu, kur dabar Anykščių upė įteka į Šventosios upę, gyveno Anykštos giminė. Gerai gyveno Anykštos giminė, nei vargo, nei bado nematė. Nelabieji ir prisiartinti prie tos giminės negalėjo. Motina Anykšta buvo galinga žynė. Turėjo ji stebuklingą ženklą, kurį pamatę nelabieji skradžiai žemę prasmegdavo. Pyko nelabieji ant motinos Anykštos, ant jos giminės, ir sumanė kartą seniausias nelabasis ją pribaigti, jos pirkią akmeniu užversti. Pasišaukė nelabasis savo sūnaitį ir įsakė jam tą darbą atlikti. Ir šiaip mėgino mažasis tą akmenį pakelti, ir šiaip, o akmuo nė krust. Atbėgo sūnaitis pas senelį ir verkdamas skundžiasi, kad negali akmens nė iš vietos pajudinti. Pasiuntė tada senis nelabasis savo sūnų, kad jis tą darbą atliktų. Mėgino sūnus tą darbą atlikti, bet akmuo nė krust. Atėjo sūnus pas tėvą ir sako, kad negali to akmens nė iš vietos pajudinti. Supykęs senis suriko: “Tai silpni dabar pasidarė nelabieji, menko akmenioko iš vietos pakelti negali. Žiūrėkite aš, kad ir senas, bet dar tą akmenioką viena ranka paėmęs numesiu ant tos raganos pirkios!”. Nuėjo visa nelabųjų giminė prie to akmens. Griebė senis nelabasis akmenį šiaip, griebė taip, o akmuo nei krust. Dar kartą pamėgino pakelti jis akmenį, bet tik prakaitu apsipylė, ir vis tiek nieko neišėjo. Pavargo senis, ėmė dairytis aplinkui. Mato, kad sūnus ir vaikaičiai plyšta juoku. Supykęs senis kad sušvilps, net lapai nuo medžių pabiro. Subėgo nelabųjų, kiek uodų girioje. Senis jiems ir sako: – Neškite, vaikučiai, tą akmenioką ir meskite ant raganos Anykštos pirkios. Paklausė nelabieji senio. Iš visų pusių aplipo akmenį. Griebė kartą – akmuo pajudėjo, griebė antrą – nuo žemės pakėlė, griebė dar kartą – virš medžių iškėlė ir nors sunkiai, bet ėmė nešti. Baisiai neapkečia Dundulis nelabųjų. Kur tik juos pamato, tuoj ugninę strėlę į juos paleidžia. Tai ir dabar, pamatęs nelabųjų darbą, kaip trenks į juos iš giedro dangaus, nelabieji į visas puses pasipylė, o akmuo čia pat nukrito. O žmonės Puntuku akmenį pradėjo vadinti. Mat netoliese gyveno toks vyras Puntukas. Piktas ir nedoras buvo žmogus. Sugyventi su žmonėmis negalėjo. Išvarė jį motina iš namų. Pasistatė jis toje vietoje, kur akmuo krito, pirkią. Nei jis piktųjų dvasių baidėsi, nei gerųjų gerbė, o iš kitų tik juokėsi. Tai kai krito akmuo iš nelabųjų rankų, tai tiesiai ant Puntuko pirkios. Nuo to laiko Puntuko niekas nematė, o akmenį jo vardu pradėjo vadinti.
10 comments. Leave new
Pas mus vadoveliose užrašyta kad velnias neše akmenį, nes norejo juo užverti bažnyčios bet sugiedojo gaidys ir jis pabego.
ai ir jum reik lietuviu parasyti
Jie teisus, turejo buti taip, kad uzgiedojo gaidys ir puntukas nukrito velniui nuo peciu.
Hi everyone i dont speak lithuanian so i realy like this it makes me feel great
Edis gerai parase as taipat stinku.
Man atrodo tirejo buti kad velnias nese puntuka ir gaidys uzgiedojo ir puntukas nukrito
O neturejo but kad velnias nese putuko akmeni ir kai gaidys uzgiedojo velnias mete akmeni ir tas akmuo ten tebestovi
Nuostabi 🙂 Ryšysiu per lietuvių.Nesirinkite trumpų šita kaip tik 🙂
Man reikia padavimoooo!
As domiuosi puntuko akmeniu tai man sis padavimas-sakme labai tokia idomi:)Siaip dar galite sukurti apie Klaipeda koki padavima-sakme kadangi as esu hanos montanos verteja is anglu kalbos i lietuviu o hannah montana dabar gyvena Klaipedoje ji noretu kad sukurtumete padavima-sakme apie klaipeda! Nuosirdziai Hannah Montana:)))