Vienas skerdžius mokėjo geras dūdeles sukti ir gražiai jomis groti. Sykį jam begrojant, išgirdo velniukas, ir labai jam patiko. Priėjęs prašo, kad jam duotų vieną dūdelę padūduoti. — Padaryk mane kunigu, o mūsų kleboną — skerdžium, tai duosiu. — Padarysiu.
Seniai, labai seniai gyveno žmogelis, pavarde Kirikas. Pati jo mirė, palikusi berniukėlį, dar visai nediduką. Pirkelė jo sutrešusi, visų vėjų perpučiama; karvutės vargšas neturėjo; duona — ašakinė, ir tos ne visada yra. Paliego berniukas ir mirė. Eina žmogelis pas kunigą ir su ašarom maldauja palaidoti sūnų.
Seniai jau, seniai, kitą kartą, kol dar nieko nebuvo, tiktai viens Ponas Dievas, tai tada kur ten Dievas eidamas nusispjo vęs ir nuėjęs sav. Po kokio laiko vėl einąs Ponas Dievas tuom pačiu šmotu ir randąs žmogystą. Ponas Dievs tą pamatęs ir mislijąs: kas čion ir iš kur tas galėjęs atsirasti? Ir niekaip nedasiprotėjęs. Tada…
Kitą sykį velnias davė žmogui karvę melžtis per vasarą. Rudenį atėjo jis atsiimt savo karvę. Gaspadorių rado namie. Jis jam padėkojo ir sako: — Einam, ten pamiškėje jinai ėda.
Gyvenęs gaspadorius. Ano jaujoj buvę velniai įsimetę. Anie liuobantys kulti rugius, o žmonės negalėjo prieiti į tą jaują. Gaspadorius, paėmęs švino ir puodelį, įėjęs ir pakišęs tą puodelį su švinu po pečiaus, kad ištirptų. Taip vienas velnias įbėgęs į pirtį ir pradėjęs klausti:
Kartą turtingas žmogus iš savo kiemo žiūrėjo į laukus ir sodus; javai buvo gražūs, o soduose medžių šakos linko nuo vaisių. Jo dar pernykščių javų buvo nupiltos, ant aukšto „didžiausios krūvos, net lubos linko. Paskui nuėjo į tvartą, kur stovėjo nupenėti jaučiai, riebios karvės ir atšerti arkliai. Pagaliau sugrįžo į savo pirkią ir ėmė žiūrėti…
Tūlas ūkininkas pasistatė naują butą, bet aname negalėjo gyventi, nės per dienas ir naktis ten vaidėsi. Vieną kartą atsivedė du meškinyku meškas ir įsiprašė pas aną ūkinyką į nakvynę. Meškinykai, sulaukę vakaro, atsigulė kartu su visa šeimyna, savo gi meškas pririšo anoje vaidijančioj stuboj. Kada saulė nusileido ir ėmė temti, atėjo velnias į aną stubą,…
Buvo kartą didelis karas. Karalius turėjo daug kareivių, bet mokėjo jiems tokią menką algą, jog jie negalėjo išgyventi. Tada trys kareiviai susikalbėjo pabėgti. Vienas tarė:
Nuošaliai, prie miško seno vyras su žmona gyveno. Daug metelių nutekėjo, laikas bėgo, nuskubėjo, bet nebuvo tos dienos, ką dienos – net valandos, kad viens kito neužjaustų, prie krūtinės nepriglaustų, blogą žodį pasakytų, muštų, su lazda vaikytų. Meilė ir graži taika juos lydėjo visada.
Kitąsyk apsiženijo vienas ūkinyko sūnus labai dailią ir meilią merginą, ir jiedu teip meiliai gyveno, kad kitos tokios poros šioj pasaulėj nebuvo. Dasigirdo apė tokią jų meilę velnias. Norėdamas jiems perškadyt jų meilo gyvenimo, atsisukęs pas juos, visokiais būdais pradėjo viens kitam bjauryt. Kad jau teip neatsitiktų, kaip tik jie pajaučia tokią mislį, ėmę pasibučiuoja,…