Batuotas katinas
Gyveno kartą turtingas malūnininkas ir turėjo tris sūnus. Kai atėjo jam laikas mirti, pasišaukė juos ir tarė: – Gyvenkite taikiai ir nesipykite dėl turto, kad kape turėčiau ramybę.
pasakos apie turtą
Gyveno kartą turtingas malūnininkas ir turėjo tris sūnus. Kai atėjo jam laikas mirti, pasišaukė juos ir tarė: – Gyvenkite taikiai ir nesipykite dėl turto, kad kape turėčiau ramybę.
Sako, kitąsyk žmonės daug prastesni buvo: dabar nešioja su klumpėm arba čebatais, o kitąsyk su vyžoms apsiavę vaikščiodavo. Ėmė vienam žmogučiui ir nuplyšo vyžos. Be vyžų dygu vaikščiot. Reik kitas pyt. Atsisėdęs ant akmens ir pina vyželę.
Liūtas, matydamas vilką ištikimai tarnaujant ir norėdamas jam užmokėti, tarė į jį: – Te tau, vilke, žemės, galėsi arti, sėti.
Perm* daug metų vandravo vens kalvia gezeles per svėta savo pelna, arba darba, jėškodams ir privandravo vėną didę dvarą.
Piemuo ant ažero krašto vejąs virvelę. Velnias priėjęs klausiąs: – Ką tu čion, vaike, dirbi? Šis atsakąs: – Veju rauklą, rauksiu ažerą, kad nė viens velnias nebeišlįstų.
Buvo diedas su boba, turėjo jiedu avinuką. Ale toj boba tą savo dieduką neužkentė ir pati nežinojo kartais, ko no jo reikalaut.
Vieno pono sūnus, nuėjęs in girią, paklydo. Susitiko tokį poną, – o tai buvo velnias, – kurs jį nusivadino pas save tarnautų…
Sako, kaip kitąsyk prie baudžiavų žmonės buvo vietoj šunes, o tankiai ir apmainydavo žmones an šunų. Ale vienam dvare buvo labai baisus ponas.
Kitąsyk gyveno vienas žmogus prie girios. Jis turėjo vieną dukterį. O ta jo duktė tokia graži buvo, kad kitos tokios an svieto nebuvo.
Vieną kartą gyveno elgeta Vilis su savo mergaite mažoje pirtelėje pagiriais. Kartą atvyko puikus ponas in tą pirtelę, sakydamas, kad girdėjęs nuo žmonių, pas jį esanti graži mergaitė, kurią jis norėtų vesti.