Kartą turtingas žmogus iš savo kiemo žiūrėjo į laukus ir sodus; javai buvo gražūs, o soduose medžių šakos linko nuo vaisių. Jo dar pernykščių javų buvo nupiltos, ant aukšto “didžiausios krūvos, net lubos linko. Paskui nuėjo į tvartą, kur stovėjo nupenėti jaučiai, riebios karvės ir atšerti arkliai. Pagaliau sugrįžo į savo pirkią ir ėmė žiūrėti…
Siuvėjas ir auksakalys keliavo per žmones kartu ir vieną vakarą, leidžiantis saulei už kalnų, išgirdo iš tolo muziką. Muzika buvo keista, tačiau labai maloni, ir keleiviai, užmiršę nuovargį, ėmė žengti dar greičiau. Einant jos garsai darėsi vis aiškesni. Mėnuo jau patekėjo, kol jie pasiekė kalnelį, ant kurio pamatė daugybę mažų žmogelių, vyrų ir moterų. Susikabinę…
Gyveno kartą du broliai kareiviai, vienas buvo turtingas, antras beturtis. Nusibodo beturčiui vargti, numetė kareivio drabužius ir ėmė ūkininkauti. Išarė jis savo žemės sklypą ir pasėjo ropes. Sėkla gražiai sudygo, ir viena ropė išaugo baisiai didelė ir drūta, o ji vis dar augo, todėl ją drąsiai galėjai pavadinti visų ropių karaliene, nes niekas tokios niekados…
Gyveno kartą teisingas kurpius, bet kažin ko ir ne dėl savo kaltės taip pavargo, jog galop nieko daugiau nebeturėjo, tik kąsnelį odos, iš kurios galėjo sukirpti vieną porą kurpių. Sukirpo jis vakare kurpes, o rytą manė pradėti siūti. Gryna sąžine atsigulė ir ramiai užmigo. Rytą atsikėlė, žiūri — kurpės ant stalo pasiūtos bestovinčios! Jis labai…
Pasakysiu tau pasaką, kur esu girdėjęs dar mažas būdamas. Kiekvieną kartą, kada tik ją atsimenu, ji man rodosi vis gražesnė. Matyti, pasakos, kaip ir daugelis žmonių, kuo toliau, tuo jos darosi gražesnės.
Kartą uodai ir mašalai sugalvojo arklį papjauti. Jie atlėkė į pievą, kur arklys ganėsi, apipuolė jį ir ėmė gilti kiek įmanydami.
Ar buvo taip, ar nebuvo, tik žmonės šneka, kad kažin kada, labai seniai, netoli Zaamino gyvenęs jaunas samdinys. Jis darbavęsis pas turtingą ir vaidingą bajų. Bajus kabinėdavosi prie jo dėl kiekvieno menkniekio ir plūsdavo paskutiniais žodžiais.
Pasakojama, kad gyvenęs viename mieste tinginys, vardu Sulparas. Pasitaikė sykį Sulparui pakliūti prekyvietėje pas kalvius. Pažiūrėjo jis, kaip dirba kalviai, ir pamanė: „Pelningas ir nesunkus darbas: bekali sau plaktuku geležį, ir viskas! Nagi pasidarysiu aš kalviu!”
Kažin kada gyveno viename mieste senis. Jis turėjo tris šimtus auksinių pinigų. Kartą jis pasišaukė sūnų, pasisodino šalia savęs ir prabilo: – Alidžanai, tu jau didelis išaugai, o aš pasenau. Noriu, kol gyvas, išmokyti tave prekiauti. Še tau šimtą auksinių pinigų.
Kartą sodietis nuvedė karvę į turgų ir ją ten pardavė už septynis dolerius. Namo grįžo pro tvenkinį, iš kurio toli aplinkui buvo girdėti varlių kurkimas: „Ketur, ketur”.