Buvo toki senukai, jie neturėjo vaikų. Ta jo boba siuntė tą savo diedą, kad eitų į girią parnešt kiaušinių. Tas, nuėjęs į girią, rado girioj dvidešimtį kokių tan kiaušinių, parnešė, tą bobą apleido ant tų kiaušinių – išperėjo dvidešimt vaikų! Tie vaikai užaugo jau po dvidešimts metų – sako:
Kitąsyk, labai seniai, gyveno vienas žmogus. Jis turėjo du sūnus. Vienas buvo darbštus, o antras, jaunesnis, nieku neužsiimdavo, tik sėdėdavo, gulėdavo ir kūną augino. Tėvas jam sakydavo: – Kas bus iš tavęs?.. Anas brolis – darbinykas, viską moka, o tu nieko nemoki. Kuom užpelnysi sau duoną? O anas nieko nešnekėdavo, tik tiek: kur jis galėtų…
Vieną kartą žvirblis su pele sušnekėjo sėti du miežio grūdu: žvirblis būt akėtojas, pelė – artojas. Kaip pasėjo, užaugo dvi varpi. Nusivalė, pasidalino karčiais, ir dar vienas atliekamas liko. Žvirblis sako: – Man šits grūdas priguli viršaus: aš esmi akėtojas – mano darbas sunkesnis.
Buvo senis ir senelė, turėjo vištytę aukso kojytėm. Ta vištytė sudėjo aukso kiaušinėlį. Padėjo jį ant lentynos. Pelė bėgo ir numetė, ir sudaužė. Bobutė raudot, vištytė kudakadot. Skrenda varna prošal ir klausia:
Galulauky, pamiškėje, mažoj sukrypusioj trobelėj gyveno su žmona kampininkas medkirtis. Juodu turėjo septynis sūnus, ir visi jie buvo dar labai maži. Kasmet miške darbo mažėjo, ir medkirčių gyvenimas ėjo sunkyn. Turto jie jokio neturėjo, o gyvulių jiems tebuvo — senas apspangęs šuo ir dar senesnė, visai liesa katė. Vaikai uždarbiauti dar negalėjo, taigi šeima dažnai…
Buvo kartą malūnininkas ir turėjo gražią dukterį. Kai duktė paaugo, jis pradėjo rūpintis jos ateitim galvodamas: „Tegu tik atsiranda geras jaunikis ir tinka ją imti, aš jam ją atiduosiu“. Netrukus atsirado jaunikis, kuris pasirodė labai turtingas. Malūnininkas negalėjo nieko jam prikišti ir prižadėjo išduoti už jo dukterį. Bet mergaitei jis nelabai tiko, ją stūmė nuo…
Buvo kitados toks neturtingas žmogus, jog negalėjo išmaitinti vienintelio. savo sūnaus. Kartą sūnus sako tėvui: — Brangusis tėveli, matau, kaip sunkiai turi tamsta vargti dėl manęs, eisiu geriau iš namų, mėginsiu pats duoną pelnyti. Tėvas palaimino sūnų ir su ašaromis išleido. Tuo laiku su savo kaimynais kariavo galingas karalius jaunikaitis apsiėmė pas jį tarnauti ir…
Prie didelio miško gyveno kirtėjas su savo pačia, ir jie turėjo vieną vaiką, trejų metų mergaitę. Jie buvo tokie suvargę, jog neturėjo nė duonos kąsnelio, ir tėvai dažnai nežinojo, ką savo vaikui duoti valgyti. Vieną gražią dieną išėjo kirtėjas susirūpinęs į mišką prie savo darbo. Kertant malkas, staiga jam pasirodė priešais didelė, graži moteriškė su…
Kartą sodietis pasiėmė iš kertės savo lazdą ir sako pačiai: — Turiu keliauti kiek toliau ir negrįšiu be trečios dienos. Jei tuo laiku ateitų gyvulių pirklys ir norėtų nupirkti mūsų tris karves, gali parduoti, tik ne pigiau, kaip už du šimtus dolerių, girdi! — Tik laimingai keliauk, — atsakė pati, — o tuo dalyku nesirūpink.
Gyveno kartą nuskurdęs kirtėjas, bet buvo ne tinginys, dirbo kasdien nuo ryto lig nakties. Susikalęs su dideliu vargu keletą skatikų, sako savo sūnui: — Tu mano vienintelis sūnus, norėčiau su uždirbtais kruvinu prakaitu pinigais tave kiek pamokyti; jei ko doro išmoktum, galėtum mane penėti-senatvėj, kai nebepavilksiu kojų ir turėsiu už krosnies tupėti.